Pirmyn – į viduramžius…

Mūsų visuomenės informavimo priemonėse netrūksta laidų ir straipsnių apie įvairiausio plauko pranašus, burtininkus, egzorcistus, stebukladarius, ekstrasensus, “sugebančius gydyti” neišgydomiausias ligas, bei kitokius paranormalius reiškinius. Liūdniausa, kad tos laidos ir straipsniai neretai yra vienpusiški ir virsta ne reiškinių analize, o šarlatanų ir mėgėjų lengvai pasipinigauti reklama.

TV laidose toną dažnai užduoda kokia rėksminga būrėja ar „ragana”, o jos oponentams  nebelieka laiko rimčiau ką nors išdėstyti. Taip auga „raganų“ ir astrologų autoritetas, pinigų srautai į jų kišenes – taip pat.

Man liūdna ir gėda, kad dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuva su naujausiomis technologijomis ir visa kompiuterija ritasi į viduramžius, kad televizijas užtvindė laidos, kuriose kuo rimčiausiai kalbama apie vaiduoklius, regėjimus, velnių išvarymus ar mirusiųjų dvasių apsilankymus. Gėda, jog net rimti laikraščiai ir žurnalai neapsieina be horoskopų, kaip grybai po lietaus dygsta ir klesti būrimų salonai, o prie jų kartais JAUNŲ žmonių eilės driekiasi.

Rizikuodamas užsitraukti daugelio tais „fenomenais“ tikinčiųjų, kai kurių pažįstamų bei to „verslo“ atstovų nemalonę, ryžtuosi papasakoti, ką šioje srityje esu patyręs, žinau, ir ką apie tai galvoju. Tuo labiau, kad iš smalsumo nepraleisdavau progos tokius dalykus paanalizuoti.

„Dievo apdovanotųjų“, „neeilinių galių“ turinčiųjų buvo visais laikais, kaip ir jais tikinčiųjų. Atmintyje iškyla pokario laikai, kai trūko maisto, siautė ligos, ir neretas drebėjo dėl galimos kelionės į Sibirą. „Aiškiaregiams“ tai buvo visai neblogi laikai. Prisimenu, kaip pagyvenę žmonės tiems mulkintojams tempdavo maisto produktus, nes pinigų neturėdavo. „Galiomis apdovanotųjų“ negraužė sąžinė už kilogramą sviesto, lašinių ar porą dešimčių kiaušinių pranašauti GALIMĄ kelionę, valdiškus namus, arba „gydyti“ jų pačių įkalbėtas ligas.

Vienos garsios rajone būrėjos kortos mano senelės šeimai ir turtingesniems kaimynams atkakliai rodė ilgą kelionę. Būrėja  puikiai  žinojo, kas laukia  daugelio stambesnių ūkininkų . Tikimybė prašauti -  nedidelė, ir drebėjo žmonės, džiūvėsių maišus prisikrovę. Gal ir būtų pranašystės išsipildžiusios, bet „tautų tėvas“ numirė. Kortos labai greitai pradėjo rodyti, jog „garvežys  kitais bėgiais nuvažiavo“.

Aišku, būrėjos neliko be skalsios duonos. Norinčių „tikrą tiesą“ apie praeitį ir ateitį sužinoti niekada netrūkdavo, kaip ir „ išsigydyti“ daktarų neapčiuopiamas ar neišgydomas ligas, „nuimti“ kerus ar užkalbėjimus.

Gal aštuonerių metų susirgau sunkia plaučių uždegimo forma. Gydytojų pastangos ėjo perniek. Močiutė, pas kurią augau, girdė mane ir kelių žiniuonių „užkalbėtais“ antpilais, nuovirais, deja, temperatūra nekrito. Regėjau haliucinacijas, kurias iki šiol prisimenu. Silpau dienomis. Garsioji būrėja močiutei išpranašavo greitas laidotuves. Taip ir būtų buvę, bet  kortas sumaišė iš Rygos atvežtas tada dar retas vaistas – penicilinas. Tokio „stebuklo“ kortos, aišku, negalėjo numatyti.

Apie 1980 metus Garliavos miestelyje apsigyveno kažkoks iš Ukrainos atsikraustęs „dievo apdovanotas“ vandens užkalbėtojas. Panevėžy gyvenę pažįstami prašydavo, kad nuvežčiau juos pas tą „visas ligas išgydantį stebukladarį“. Nuo vaikystės nebetikėjau tokiais veikėjais, todėl ypač stebino milžiniškos žmonių eilės prie „gydytojo“ namų. Visi su vandens stiklainiais ar buteliais. (Žmonės, neapsikęsdami tokios kaimynystės,  į jo šulinį buvo dizelino pripylę). Mane imdavo juokas, stebint vandens „įkrovimo“ procedūras. Paaiškinimas buvo paprastas – 5 rubliai už stiklainį. Tais laikais – nemaži pinigai.

„Daktaras“ visiems rodydavo vien tik teigiami atsiliepimus „atsiliepimu knygoje“, o besilankantieji ligoniai tvirtino jaučią pagerėjimą. Tai liudijo ir vienas plikti pradėjęs vyras džiaugėsi, kad plaukai ataugsią. Viską darė, kaip liepta, deja, „protingi plaukai paliko kvailą galvą...“ Vėliau teiravausi dar keleto pažįstamų. Negalios nė vieno neapleido. Jausdavo trumpalaikį pagerėjimą. Matyt, įsitikinimas padarydavo savo, bet ne daugiau. Girdėjau, kad viena besigydžiusi mirė. Kai kreipėsi į onkologus, buvo jau peer vėlu...

Po nepriklausomybes atkūrimo toks „verslas“ neregėtai subujojo, nes nebeliko jokios kontrolės, jokių draudimų, o nemaži iš to gaunami pinigėliai  traukia, kaip magnetas. Liūdniausia, kad tiems pasipinigautojams nėra jokios atsvaros. Tyli mūsų mokslininkai, tyli švietimo darbuotojai, o sensacijų besivaikantys  žiniasklaidininkai šarlatanus pristatinėja, kaip stebukladarius. O gal už didelius pinigus kuriamos juos liaupsinančios laidos?

Gyvenu ne pirmą dešimtmetį. Šį tą mačiau ir kai ko išmokau. Drįstu teigti, jog stebuklų nėra. Yra tik nežinomi, neištirti ar nepaaiškinti reiškiniai, arba paprasčiausa apgaulė ir akių dūmimas, siekiant pasipelnyti arba išgarsėti. Daugelis tų „fenomenų“ prieštarauja elementariausiai logikai, jau nekalbant apie gamtos dėsnius.

Didieji pasaulio iliuzionistai: D. Koperfildas, D. Bleinas ir daugelis kitų iš pažiūros daro tikrus stebuklus, bet jie neslepia, kad tai yra tik iliuzija – regėjimo apgaulė, arba ilgų treniruočių ir fenomenalios atminties rezultatai. Naujieji „pranašai “ tvirtina turį fenomenalių galių ir tas „galias“  pristato kaip nepigiai įvertinamas paslaugas. Kai kurie savo veiklą  bando įvilkti į mokslinį rūbą: naudojasi naujausiais kompiuteriais, demonstruoja neva jų atrastas  „matematines ateities numatymo“ formules ir nė kiek nepergyvena, jeigu pranašystės neišsipildo. Štai, vienas, Rygoje gyvenantis „ateities skaičiuotojas“, per televiziją užtikrintai pareiškė, kad buvo išskaičiavęs daugelį tragiškų įvykių (tik kažkodėl tylėjo).

Įvykus didelėms nelaimėms ar katastrofoms, prisimenamas Nostradamas, neva, keliems  šimtmečiams išpranašavęs pasaulio įvykius. Tik kažkodėl Nostradamo aiškintojai „pranašystes“ atranda po įvykių. Beje, esu skaitęs keturis skirtingus  tų „pranašysčių“ variantus. Girdėjau, kad yra apie 15 vertimų. Matyt, kiekvienas vertėjas pritaiko prie jau įvykusių katastrofų. Tik ko vertos tokios pranašystės?

Prieš dešimtmetį Rusijoje žinomo astrologo P. Globos katastrofų prognozes skelbdavo televizijos ir laikraščiai. Katastrofos neįvykdavo, arba įvykdavo visai kitoje vietoje ir kitu laiku. Mokslu pagrįstos geologų ir seismologų prognozės pasirodė esančios kur kas arčiau tikrovės, o P. Globos spėlionės tyliai dingo.

Astrologai nuolat kala į galvas, kad žmonių, valstybių ir viso pasaulio likimus lemia žvaigždynų, planetų ir kitų dangaus kūnų padėtis. Tos teorijos grindžiamos prieš 2 ar daugiau tūkstantmečių tuometinių astrologų – astronomų pirmtakų - sudarytais horoskopais. Pirmiausiai, pamirštama, kad Saulės sistema sukasi apie mūsų Galaktikos centrą, ir mes per tą laiką nuskriejome virš 20 laipsnių. Žvaigždžių ir žvaigždynų padėtis ir forma gerokai pasikeitė. Vien dėl to horoskopai jau būtų pasenę. Mus ir žvaigždynus bei juos sudarančias žvaigždes skiria milžiniški atstumai. Šviesa, skriedama 300 tūkstančių kilometrų per sekundę, tuos atstumus įveikia per dešimtis, šimtus tūkstančių ir milijonus metų. Tolimų planetų ir žvaigždžių įtaka Žemei yra nepalyginamai mažesnė už Saulės ir Mėnulio poveikį.  Dėl pastarųjų įtakos ritasi potvynių ir atoslūgių bangos, o Saulei mes turime būti dėkingi beveik už viską, kas vyksta Žemėje, ir už savo egzistavimą.

Bent kiek ragavę astronomijos žinių turėtų suprasti, kad danguje jokių Zodiako ženklų nėra. Nėra nei liūtų, nei mergelių, skorpionų ar dar ko nors. Yra žmonių sugalvoti žvaigždžių grupių pavadinimai. Fantazijos turintis žmogus žvaigždėtame danguje, kaip ir dangumi plaukiančiuose debesyse gali įžiūrėti, ką tik nori. Taip gilioje senovėje, kai kosmosą žmonės įsivaizdavo dievų buveine, ir atsirado Zodiako ženklai. Lygiai taip pat „klaidžiojančioms žvaigždėms“ – planetoms – buvo suteikti žmonių išsigalvotų dievų vardai. Tad, kaip galima rimtu veidu įrodinėti (ir dar imti už tai pinigus), kad likimus lemia kažkada žmonių sugalvoti simboliai.

Lygiai tas pats su kortomis. Tai juk viso labo kartono gabaliukai, su žmonių sugalvotais paveikslėliais. Iš kur ten stebuklingos galios? Beje, žinojau būrėją, kuri burdavo degtukų dėžučių etiketėmis. Eidavo žmonės ir nešdavo pinigus už „teisingas“ pranašystes. Kas tai, jeigu ne naivuolių mulkinimas?

Dar vienas „ateities numatymo“ būdas – numerologija. O juk skaičiai – irgi tik žmonių sugalvoti simboliai, kad daiktų kiekį butų galima išreikšti. Priskirti jiems stebuklingas galias lygiai taip pat nelogiška, kaip ir kartono gabalėliams, kavos tirščiams ar ramunių žiedams.

Ekstrasensais save vadinantys vis kalba apie paslaptingas energijas, auras, čakras, į kosmosą atsiveriančius kanalus. Kas tai, ligonių kliedesiai ar sąmoningi paistalai, siekiant sukurti paslaptingumo atmosferą. Manau, būtent tai. Visi tų „mokslų“ skleidėjai puikiai supranta, ką kalba, bet ko tik nepadarysi vardan lengvo pragyvenimo šaltinio.

Bandžiau iš poros „ekstasensų“ išpešti, ką gi jie jaučia, „gydydami“ žmones. Vienas sakė jaučiąs šilumą, kitas magnetizmą ir kažkokią kosminę energiją. Deja, jis nesugebėjo atskirti, kur yra kartonu uždengtas galingas magnetas. Tada pradėjo aiškinti, kad jo „magnetizmas“ esąs kitoks. Dar kitą, mikliai svareliais ir virgulėmis žongliravusį, „nusodinau“, pasiūlęs svarelio siūlą ir virgules pritvirtinti prie metalinių stovų. „Įrankiai“ – nė krust. Tada pradėjo aiškinti, kad „energija“ turinti tekėti per jo rankas. Išbandėme, bet rankas pritvirtinau taip, kad negalėtų pajudėti. Tas pats. Tik aiškiai matėsi „ekstrasenso“ pastangos kaip nors išjudinti „įrankius“. Nepasisekė. Pasakė, kad pašaliniai daiktai trukdo. Rankos turinčios būti laisvos, tačiau nesutiko, kad jos būtų stambiu planu nufilmuotos.

Nereikia būti dideliu fiziku, kad suprastum tų „prietaisų“ veikimą. Virgulės, svareliai, adatos, įvairios „biolokacinės antenos“ yra laikomi nestabilumo taške, arba lengvai pažeidžamo stabilumo būsenoje. Menkiausias rankos ar net raumenų judesys, ir virgulė ar „antena“ pradės suktis. Trupučiukas treniruočių, ir galėsite manipuliuoti, kaip tik panorėję. Mano rankose tokia „antena“ atkakliai sukosi į priešingą pusę, negu „ekstrasenso“ (aišku, galėjau sukti ir „teisingai“). Jis paaiškino, jog mano „energija“ esanti kitokia. Tada, koks gali būti „tyrimas“, jeigu jo rezultatai priklauso nuo tyrėjo „energijos“?

Dar vienas sakėsi jaučiąs žmonių elektromagnetinius virpesius. Mano specialybė – rdiotechnika, todėl negalėjau nesijuokti. Sunku įsivaizduoti tokio žmogaus gyvenimą chaotiškame elektromagnetinių laukų „vandenyne“, kurį sukuria daugybė radijo ir televizijos stočių, ryšių priemonės ir kitokia technika. Įsivaizduokime save aerodrome, kuriame keliolika reaktyvinių naikintuvų forsuotu režimu įjungė variklius. Aiškinti, kad jų visiškai negirdi, bet girdi skraidančio uodo zyzimą, būtų tas pats, kas įrodinėti, jog jauti žmogaus elektromagnetinius laukus. Beje, pačių silpnučių laukų egzistavimas seniai žinomas. Juos sukuria labai silpnos elektros srovės, atsirandančios dėl žmogaus organų – ypač smegenų – veiklos. Šių srovių registravimu pagrįstas elektrokardiografų, encefalografų bei kitų diagnostikos prietaisų veikimas. Tad, nereikia pūsti paslaptingumo miglą į akis.

Kiekvienas gyvas ar negyvas daiktas, kurio temperatūra aukštesnė už absoliutų nulį, spinduliuoja  infraraudonuosius spindulius. Mes visi juos jaučiame, kaip šilumą. Kiekvieną žmogų, gyvūną ar augalą supa nematomų spindulių aureolė. Gal tai ir vadinama aura, bet tame nėra nieko antgamtiško ar mistiško. Nesistebiu, jeigu kieno rankos yra jautresnės. Ligos apimtoje kūno vietoje temperatūra pakyla. Jautresnis žmogus tokią vietą lengvai suras. Štai jums ir diagnostika. Šiuolaikiniai prietaisai leidžia fiksuoti šimtųjų laipsnio dalių temperatūrų skirtumus. Kur čia žmogui lygintis.

Pasigirsta balsų, kad mūsų mokslininkai netiria tų reiškinių ir „neeilinių galių“ turinčių žmonių. Pasaulyje tie dalykai tyrinėti ne kartą ir ne du. Tik „stebuklus“ patvirtinančių rezultatų nėra. Tiesa, kiek žinau, nedaugelis sutinka dalyvauti tokiuose tyrimuose. Matyt nujaučia, kuo jie baigsis. JAV buvo įsteigta milijoninė premija tam, kas įrodys savo neeilinius sugebėjimus, bet taip ir neatsirado NĖ VIENO ką nors įrodžiusio. Laimę išbandė ir mūsų garsioji Lena, deja, grįžo net atrankinių testų neįveikusi.

Visi taip vadinamų „paranormalių“ reiškinių aiškintojai ir propaguotojai visada stengėsi išpūsti kuo didesnį paslaptingumo, neaiškumo, nesuprantamumo burbulą. Kažkokios neaiškios energijos, ryšiai su kosmosu, dvasiomis ir pan. Burbulai anksčiau ar vėliau susprogsta, o sensacijos greitai pamirštamos. Septintojo dešitmečio viduryje net moksliniai žurnalai rašė apie Natašos (Orlovos, jeigu neklystu) sugebėjimą net per lentas skaityti rankų pirštais. Didžiulis triukšmas baigėsi šnipštu. Pabandžius rimtai ištirti, penkiolikmetės „talentas“ dingo. Žinome, kuo baigėsi  dviejų Rusijoje išgarsėjusių „daktarų“ bandymai per televiziją arba stadionuose išgydyti visą pasaulį nuo visų ligų. „Gydytojai“ susikrovė milžiniškus turtus, ligos neišnyko, o pacientai vienas po kito pradėjo važuoti į psichiatrines.

Žurnale „Ogoniok“ buvo rašyta, jog garsusis A. M. Kašpirovskis savo seansų Rusijoje neberengia. Patikliųjų ieško Ukrainoje ir JAV. Giriasi turys 150 garsiausių pasaulio firmų automobilių. Kažkodėl, būdamas aiškiaregis, nesugebėjo savo „antrosios pusės“ iš karto įžvelgti – yra vedęs jau trečią kartą.

Verta prisiminti ir garsųjį Filipinų hilerį A. Orbitą, važinėjantį po pasaulį ir už didelius pinigus „operuojantį“ žmones plikomis rankomis ir be narkozės. Po jo seansų Lietuvoje, iliuzonistas A. Stonys lengvai perkando triukus ir pademonstravo tai prieš televizijos kameras. Maskvoje atlikti tyrimai parodė, kad hilerio „išoperuoti“ mėsgaliai tėra avių, arba paukščių skerdyklų atliekos.

Būna visokių išgijimo atvejų. Šarlatanai niekada nepraleidžia progos sėkmės laurus priskirti sau. Man artimam žmogui prieš 25 m. onkologai prognozavo, jog gyventi beliko pusmetis. Žmogus nesimeldė, nevaikščiojo pas ekstrasensus, gydėsi tik tuomet buvusiais vaistais. „Stebuklas“ įvyko. Liga atsitraukė. Jeigu nagus būtų prikišęs koks ekstrasensas, būtų klykęs visam pasauliui apie savo „pasiekimą“. Gydytojai tik pasidžiaugė, kad apsiriko.

Aišku, įtikėjimas suaugusiam žmogui gali padėti pasveikti, bet vaikų protas taip įtikėti vargu ar sugeba, todėl eksperimentuoti su vaikais reikėtų kuo griežčiausiai uždrausti‘

Štai, ką prieš mirtį parašė rašytoja J. Ivanauskaitė, kuri kažkada žavėjosi netradicine rytų medicina, ekstrtasensais ir „neįprastų galių“ žmonėmis:

„Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir "kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis", jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias "panacėjas" viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais "čakra", "aura", "prana", "ajurveda", "Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo".

Tas pats ir su kitais „paranormalumais“. Pasklinda kalbos apie „bildukus“, apsilankančias mirusiųjų sielas, žvilgsniu susprogdinamas elektros lemputes, per atstumą perkeliamus daiktus (telekineziją). Įrodymų, kaip taisyklė, neatsiranda, kalbos nutyla... iki sekančio „stebuklo“. Nebent apie NSO (neatpažintus skraidančius objektus) ir ateivius kalbama jau ne pirmą tūkstantmetį. Tik tų NSO niekaip užfiksuoti nepavyksta, o ateiviai vis nepasirodo ir nepasirodo. Logiškas klausimas -  ar ne per ilgai jie Žemelę paslapčia „tyrinėja“? Ar nepribrendo laikas pripažinti, kad tai – tik fantazijos nestokojančių entuziastų svajonės. Na, LABAI  LABAI norisi, kad JIE atskristų...

Žmogaus smegenys (protas) – tai galingas biologinis kompiuteris, kaip ir visi kompiuteriai, veikiantis dvejetainėje skaičiavimo sistemoje - ir nieko daugiau. Jose vykstantys elektrocheminiai procesai (informacijos priėmimo, perdavimo, atminties) pakankamai išstudijuoti.  Deja, protas  labai blogai apsaugotas nuo klaidingos informacijos. Net ir gerai išsilavinusiems žmonėms galima įteigti visiškai absurdiškus dalykus, įtikinti tuo, kuo, atrodo, sveikas protas patikėti negalėtų. Kartais tai vadinama smegenų praplovimu.

Sakoma: „Tikėjimas – jėga“. Pridėsiu, kad aklas tikėjimas gali virsti baisia griaunančia jėga. Giliai tikintiems įrodymų nereikia. Jie tiki besąlygiškai. Tik tokie žmonės galėjo keleivinius lainerius nukreipti į Niujorko dangoraižius, sėsti į sprogmenų prikrautą automobilį ar, apsijuosę sprogmenimis, susisprogdinti kur nors Bagdade, Kabule ar  Jeruzalėje. Japonų kamikadzės, pasimeldę Budai, sėsdavo į lėktuvus ir smigdavo į JAV laivus. Joks netikintis šito nepadarys, nes jis žino, jog tai - gyvenimo pabaiga. Beje, JAV lakūnai, pasimeldę krikščionių dievui, numetė atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio, pražudydami virš 200 000 niekuo nekaltų žmonių. Krikščionybės nešėjai viduramžiais be jokių skrupulų siaubingiausiais būdais kankindavo ir degindavo ant laužų nenorinčius pripažinti šio tikėjimo, o įtikėjusieji A. Hitlerio ir J. Stalino idėjomis milijonus žmonių pasmerkė siaubingoms kančioms ir mirčiai dujų kamerose, konclageriuose ar Sibiro sniegynuose. Tūkstančiai chunveibinų  – „didžiojo Mao“ pasekėjų – siaubė Kiniją. Tai – geriausi įrodymai, kad „smegenis praplauti“ galima ne tik atskiriems žmonėms, bet ir milijoninėms žmonių masėms. Tuo ir naudojasi įvairiausi religijų, mistikos, burtų ar „paslaptingų galių“ propaguotojai, įpiršdami naivuoliams savąsias „tiesas“, už kurias pastarieji neretai net gyvybes pasiruošę paaukoti...

Pabaigai įsivaizduokime, kad visi tie paistalai apie neregėtas „išrinktųjų“ galias yra teisybė. Ateina koks aiškiaregis, arba sugebantis „žvilgsniu daiktus“ stumdyti, į kazino, arba į kokią nors televizijos loteriją... Kodėl tokiais reiškiniais tikintieji nepagalvoja, kad seniai turėjo bankrotuoti visos loterijos, akcijų biržos ir ištisos valstybės. Savo laiku, žaidime „Šeši nuliai – milijonas“ dalyvavę „aiškiaregiai“, švelniai tariant, nesublizgėjo: ne tik nieko nelaimėjo, bet ir pasirodė žemiau įprastinio lygio. Geresnės antireklamos ir nesugalvosi.

Einantiems pas būrėjas ar astrologus patarčiau gerai įsiklausyti, ką jie kalba. Tai juk gerai nušlifuotos frazės, tinkančios vos ne visiems gyvenimo atvejams. Palyginkite poros metų įvairių leidinių (dar geriau – skirtingų valstybių) horoskopus ir suprasite, kad tai, geriausiu atveju, - linksmas žaidimas.

Norisi kreiptis į žiniasklaidos atstovus ir pasakyti:

Švieskite žmones, o ne prisidėkite prie jų mulkinimo. Netempkite Lietuvos į viduramžius, o padėkite jai žengti pažangos keliu DVIDEŠIMT  PIRMAME AMŽIUJE.