Tačiau kas svarbiau – margučiai ir pyragai ant stalo per Velykas ar Prisikėlimas, dažnai tebelieka neaišku. Neginčysiu, kad vaišės ant velykinio stalo svarbios. Juk jei to stalo nėra arba nėra ko ant jo padėti – liūdna.

Ir margučiai svarbu. Nors sesuo Fausta pasakoja, kad lankydamasi Brazilijoje vietos tikinčiuosius nustebino per Velykas margindama margučius. Kokios gi Velykos be jų Lietuvoje? Ką su artimaisiais daušime prie stalo, ką, apimti azarto, ridensime su vaikais ar dovanosime bičiuliams? Ir ką kelsime į internetą? Pastarosiomis dienomis jis pilnas vaizdų, kaip naujoviškiau ir netikėčiau išmarginti tą mažą visa ko atgimimo simbolį. Juk norisi marginti taip, kad paviešinus margučio vaizdelį socialiniuose tinkluose sulauktum kuo daugiau patiktukų (ir kodėl gi ne, jei tas margutis – tikrai panašus į meno kūrinį). Pats nemargini? Nieko baisaus: feisbuke palaikinsi svetimus, o pats nueisi į parduotuvę ir nusipirksi margintų. Juk ten apie viską pagalvota, ir apie tai, kad kažkas gal neturės įkvėpimo dažyti tą išore apgaulingą simbolį, kuris, pasak kunigo Antano Saulaičio, panašus į akmenuką, bet kiek gyvybės jame telpa!

Šiomis dienomis visur apstu ir įvairiausių receptų. Mišrainės, karštieji patiekalai ir pyragai: su šiuo ir anuo, beveik su viskuo. Gerai paieškoję, tikriausiai rastume ir su gulbės pienu. Viskas jūsų šventiniam stalui. Gausiais išskirtiniais pasiūlymais šventės proga rūpinasi ir parduotuvės, kad apibendrinus peršasi išvada: pirkite ir būsite išganyti. Nors, kai apsipirkęs grįžti namo ir viską suvalgai, vis tiek kažko trūksta. Nesijauti nei prisikėlęs, nei išganytas. Gal iš tiesų verta nueiti į bažnyčią? Net nesijaučiant tikru krikščioniu. Juolab kad ir sesuo Fausta primena: į bažnyčią gali ateiti kas tik nori ir bet kada, net ir per Velykas.