„Antausiais uždaužysime ir išvysime“, – kartodavo Elvis.

„Atšalk, Elvi, – sakydavo jam specialistas Juzė. – Ne uždaužysime, bet apsuksime ir kelią parodysime. Žodžius reikia rinkti.“

Kad pasienietis Elvis atšaltų, Juzė skyrė jam ledų dietą, mat nuo V. Uspaskicho laikų ledai Lietuvoje turi politinį poskonį, o atšalimas tampa politinio veikimo ypatumu.

Kai Elvis atšalo, pasiuntė jį į Seimą saugoti parlamento ir perspėjo: „Tik be antausių! A, supratai? Antausius pasiliekam ypatingai progai.“

Ypatinga proga greitai ir pasitaikė. Pasklido žinia, kad Seimo link artėja prokurorų grupė, vadovaujama generalinės prokurorės. Misijos tikslas – prasibrauti į Seimą ir atimti patogią vertybę – Seimo nario teisinę neliečiamybę. Nusitaikyta į A. Dudėną (tyrimo duomenimis, pagal suklastotas ataskaitas jam, dar būnant Ukmergės rajono tarybos nariu, septyniolika kartų nepagrįstai buvo pervesta daugiau nei 10,5 tūkst. eurų).

Ir čia Elviui buvo duota užduotis – skelti antausį prokuratūrai, apsukti ją ir pasiųsti...

Juzės pusbrolis Kindziulis dejavo: „Tie čekiukai – tikras maras. Apkarto jie mums. Užkamavo. Neleidžia normaliai dirbti. Kiek dar su tais su čekiukais terliosimės. Prokurorų mobingui reikia padaryti galą. Dėk jiems antausį, Elvi, dėk.“

Gavęs tokį nurodymą, Elvis ėmėsi darbo. Buvo išdalinti ledai, skirti atšalti nuo moralės ir suvokimo, kad įstatymus rengiantys Seimo nariai ir patys privalo laikytis įstatymų – neturi teisės kištis į prokuratūros darbą ir jam trukdyti.

Atšaldyta moralė suveikė ir Seimas nepriėmė sprendimo dėl A. Dudėno teisinės neliečiamybės panaikinimo. Gavusi antausį prokuratūra apsisuko ir nuėjo savo keliais.

Pasieniečio Elvio koncertina suveikė. Tegul visi žino – Seimas gins kiekvieną savo patogumų zonos centimetrą. Sako, kad gėda taip elgtis, bet juk gėda netrukdo valdyti valstybės.