Baigiantis 1918-iesiems, buvo nuspręsta atsisakyti vadinamųjų kaimo vargetų komitetų („Komitety biednosty“), mat Iljičius įtikino kitus partijos atstovus, kad šie duodantys daugiau žalos nei naudos, o prasidėjus 1919 metams, Centro komitetas įsteigė du smulkesnius pakomitečius: Politinį biurą (Politbiurą) ir Organizacinį biurą (Orgbiurą). Būsimojoje socialistinėje valstybėje Centro komitetas, Politinis biuras ir Organizacinis biuras turėjo tapti svarbiausius valstybės reikalus sprendžiančiomis institucijomis, tad Iljičius dabar buvo ne tik Sovnarkomo (Liaudies komisarų sovieto) ir Gynybos tarybos pirmininkas bei stambi žuvis Centro komitete, bet ir politbiuro narys.

Kadangi Didysis karas pasibaigė Antrojo reicho (1871–1918) bei jo sąjungininkų pralaimėjimu, Sovnarkomas nusprendė nusispjauti į 1918 m. kovo 3 d. sutartį ir bent jau pabandyti atsiimti per karą vokiečių užgrobtas Rusijos imperijos teritorijas. Tikėtasi, kad dabartinių Estijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybių žemes pavyksią grąžinti į Kremliaus įtakos zoną, įkuriant juose socialistines liaudies respublikas (Lietuva ir Baltarusija turėjo tapti viena valstybe – Litbelu), tačiau po 1918–1920 m. karų žmonėms rūsčiais teisuoliškais veidais teko tenkintis tik Rytine Ukrainos teritorija ir dalimi Baltarusijos.

Socializmo statybos ir paveldo sergėjimas neturėjo apsiriboti buvusios Romanovų imperijos žemėmis (tai buvo pasaulinės reikšmės reikalas), tad jau 1919 m. kovo 2 d. Kremliaus pašonėje buvo sušauktas pirmasis Trečiojo internacionalo (dar žinomo Kominterno pavadinimu) suvažiavimas, kuriame iš 34 balso teisę turėjusių delegatų beveik visi (30) gyveno Rusijoje. Pasakojama, kad Iljičius pats asmeniškai su savo bičiuliais išsirinko likusius keturis užsieniečius ir suteikė jiems mandatą kalbėti savo atstovaujamų šalių marksistų vardu.

Tų pačių 1919 m. balandžio 15 d. dieną buvo išleistas specialus dekretas, žymintis priverstinių darbo stovyklų įkūrimą. Šiuo metu ekspertai yra nustatę, kad koncentracijos stovyklų apraiškų būta dar 1895–1898 m. Ispanijos ir Kubos kare, 1899–1902 m. Didžiosios Britanijos ir baltųjų Pietų Afrikos sukilėlių (būrų) kare bei 1899–1902 m. Filipinų salų ir JAV kare, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad būtent Sovietų Sąjungos laikais koncentracijos stovyklos ir priverstinis darbas tapo tikra opozicijos ir varžovų utilizavimo bei išnaudojimo pramone, kurią kiek vėliau į visiškai naują lygmenį pakėlė Trečiasis reichas.

Mūsų dienomis Šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje koncentracijos stovyklos vis dar naudojamos opozicijos slopinimo tikslams, tad joks čionykštis Kremliaus sėklidžių kutentojas negali paneigti išskirtinio šios praktikos ir marksistinių doktrinų ryšio.

1919 m. spalį baltagvardiečių generolas Nikolajus Nikolajevičius (1862–1933), dar žinomas Judeničiaus pavarde, pabandė surengti bemaž paskutinį rimtesnį senojo režimo šalininkų žygį. Jo pajėgos iš Estijos teritorijos puolė Sankt Peterbugą, tačiau karinių ir laivyno reikalų liaudies komisaras Levas Davidovičius (1879–1940) dar kartą pademonstravo savo tikrus ar menamus organizatoriaus talentus (Sovnarkomui pavyko apsaugoti revoliucijos lopšiu tapusį, ant baudžiauninkų kaulų pastatytą „vakarietišką“ Rusijos miestą).

Nors ateinančius kelerius metus įvairūs sukilimai ir smulkūs karai vis dar purtys buvusios Romanovų imperijos bei jos kaimynų žemes, atslinkus pirmiesiems XX a. trečiojo dešimtmečio mėnesiams, daug kam pasidarys aišku, kad vidinis Rusijos karas baigiasi Sovnarkomo naudai. Iš pradžių paskutinis baltųjų generolas Piotras Nikolajevičius (1878–1928), plačiojoje visuomenėje pažįstamas Vrangelio pavarde, dar bandys telkti baltagvardiečių likučius Kryme, tačiau galiausiai suvoks neturįs šansų laimėti ir nuspręs pasitraukti.

Kova su kontrrevoliucinėmis jėgomis Rusijos viduje buvo laimėta, tačiau socialistinių idealų eksportas į užsienį strigo. 1919 m. sausį Vokietijos žemėse surengtas marksistinio pobūdžio sukilimas buvo užgniaužtas, o jam vadovavę Karlas Paulas Augustas Friedrichas Liebknechtas (1871–1919) ir Rozalia Luxenburg (1871–1919) nužudyti.

Kiek vėliau (tų pačių metų kovą) Sovnarkomo bendraminčiams pavyko įkurti socialistinę liaudies respubliką Vengrijoje, tačiau ši per keletą mėnesių taip pat žlugo, o jos „orbanas“ – Bela Kohnas (1886–1938) buvo priverstas pasipustyti padus ir sprukti į Sovietų Sąjungą.

Bandymai steigti paveldo sergėjimo režimus Baltijos valstybėse ir Suomijoje buvo įžūliai atmesti, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad bene daugiausia nervų Vovai užsienio politikoje sugadino sena Kremliaus šeimininkų rakštis – Lenkija.

Seno Iljičiaus pažįstamo Józefo Klemenso Piłsudskio (1867–1935) valdoma valstybė ne tik atmetė marksizmą, bet ir pabandė atsigriebti iš žlungančiosios Romanovų imperijos savąją grobio dalį. 1920 m. gegužės 7 d. lenkų kariai jau buvo Kijeve.