Po kelerių metų Józefas Klemensas grįžo į gimtuosius kraštus ir aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, tačiau jo brolis Bronisławas Piotras nusprendė kiek atsiriboti nuo politikavimo ir savo laiką paskyrė Sachaline gyvenusių ainų tautos tyrinėjimui (jis netgi susilaukė su jų atstove poros vaikų).

Didžiojo karo (1914–1918) išvakarėse Józefas Klemensas (dalį gyvenimo sietas su Lenkijos socialistais) bei Vladimiras Iljičius gyveno tame pačiame „austriškame“ Lenkijos regione ir netgi gerdavo kavą toje pačioje kavinėje (Józefo Klemenso žmonės taip pat padėdavo gabenti bolševikų žinutes į Rusiją), o dabar, atslinkus trečiajam XX a. dešimtmečiui, kiekvienas jų jau buvo tapę savų valstybių valdovais ir siekė išsiaiškinti santykius taip, kaip ir pridera rimtiems vyrams – ginklu.

Nors Didysis karas jau buvo pasibaigęs, o nugalėjusių valstybių atstovai jau galvojo apie visai žmonijai taiką atnešti turinčias konferencijas, įtampa tarp Józefo Klemenso Lenkijos ir apie pasaulinį socializmą svajojančio Vladimiro Iljičiaus tik dar labiau išaugo.

Iš pradžių viskas pasireiškė serija smulkių susidūrimų, kurie vyko dabartinių Baltarusijos, Lietuvos (1919 m. sausį paveldo sergėtojai užėmė Vilnių) ir Ukrainos valstybių žemėse, o galiausiai baigėsi nelygiaverčiu Józefo Klemenso ir ukrainiečių veikėjo Simono Vasiljevičiaus Petliūros (1879–1926) aljansu bei lenkų karių įžengimu į Kijevą (1920 m. gegužės 7 d.).

Nors iš pradžių lenkus lydėjo sėkmė, Sovnarkomo (Liaudies komisarų sovieto) atstovai nusprendė kiek atsitraukti nuo kovos su kontrrevoliucinėmis jėgomis ir daugiau dėmesio skirti vakariniam frontui, tad netrukus prasidėjo itin agresyvus ir atkaklus žmonių rūsčiais teisuoliškais veidais kontrpuolimas.

Vos per kelias tų metų liepos savaites jie išstūmė lenkus iš Minsko (užėmė 1919 m. rugpjūtį), Vilniaus, Gardino bei didžiosios Ukrainos žemių dalies, o 1920 m. rugpjūtį raudonieji jau grasino svarbiausiam Lenkijos mietui – Varšuvai.

Sovnarkomo šalininkai, pavadinti „Raudonąja armija“ (Krasnaja armija), judėjo be galo sparčiai, o lenkų kariai vis labiau traukėsi, tad kažkurią minutę Vladimiras Iljičius, matyt, įtikėjo, kad tai – jo ilgai lauktos pasaulinės proletariato revoliucijos pradžia.

„Po Lenkijos bus Čekoslovakija, Rumunija ir Vengrija, tada Sovnarkomo žmonės įžengs į Rytų Prūsiją bei žaibišku greičiu žygiuos link Berlyno... Ir kas ten žino... Gal tada visi pasaulyje bus lygūs...“ – mąstė Iljičius.

Kol žmonės rūsčiais teisuoliškais veidais siautėjo Lenkijoje, euforijos apimtas Vova tų pačių metų liepos 19 d. Sankt Peterburge atidarė antrąjį vadinamojo Kominterno suvažiavimą. Per šį renginį svečiams iš užsienio buvo rodomos svarbios 1917 m. revoliucijai vietos, o ant vienos sienos kažkas pakabino Europos žemėlapį, kuriame raudonomis vėliavėlėmis buvo žymimas Sovanarkomo šalininkų maršrutas. Pasakojama, kad politinio biuro tarnautojai stengėsi kelti delegatų entuziazmą nuolatos skelbdami, kaip Michailo Nikolajevičiaus (1893–1937), dar žinomo Tuchačevskio pavarde, vedami raudonieji veržiasi Varšuvos link, o Italijos atstovams pats Iljičius asmeniškai pasiūlęs tuojau pat grįžti į Milaną bei Turiną ir ten nedelsiant surengti revoliuciją.

Pasaulinė utopija atrodė ranka pasiekiama, tačiau galiausiai atsitiko tai, ko Vova tikėjosi mažiausiai – į kampą užspeisti lenkai sutelkė paskutines savo jėgas ir, įpusėjus 1920 m. rugpjūčiui, sudavė skaudų, žeminantį smūgį Raudonajai armijai.

Matyt, Vova tą kartą neįvertino savo priešų lenkų užsispyrimo bei jų gilaus, katalikybe atmiežto nacionalizmo jausmo. Jis taip pat veikiausiai užmiršo, kad lenkai nėra paprasta kadaise carų užkariauta tautelė. Lenkijos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovams niekada netrūko ambicingumo, leidusio bent jau pamėginti mesti iššūkį Kremliaus šeimininkams ir kitoms dėl įtakos regione konkuruojančioms jėgoms, o ir vadinamieji paprasti Lenkijos žmonės visada daugiau ar mažiau į ginkluotus atėjūnus iš Rusijos žvelgė įtariai.

Neatmestina prielaida, kad prie raudonųjų nesėkmių galėjo prisidėti ir amžinos Rusijos kariuomenės bėdos: pernelyg ištęstos komunikacijos ir logistikos linijos, prasta ginkluotė, blogas maitinimas, ryžto kęsti karo vargus ir tikėjimo ant durtuvų nešamų idealų stoka bei politinio pobūdžio intrigos visuose vadavietės lygiuose.

Pažeminimas prie Vyslos nebuvo vienintelis smūgis, kurį 1920 m. rudenį teko iškęsti Iljičiui. Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karinės nesėkmės, Vovą pasiekė žinia, kad artima jo ir Nadeždos Konstantinovnos (1869–1939) bičiulė Elisabeth-Ines Stephane d’Herbenville (1874–1920), dar žinoma Inessos Armand pseudonimu, mirė nuo choleros (rugsėjo 24 d.).

Kadaise Inessos ir Iljičiaus santykiai buvo labai artimi ir kai kas neabejoja, jog tarp jų būta romano. Kita moteris Nadeždos vietoje būtų trenkusi durimis ir išėjusi, tačiau galiausiai viskas baigėsi tuo, kad abi Iljičiaus haremo damos susidraugavo.

Ankstų spalio 11 d. rytą, traukiniui į Maskvą atgabenus Inessos palaikus, Iljičius ir Nadežda jau laukė stotyje.