Vėliau, pirmininkaudamas Sovnarkomo (Liaudies komisarų sovieto) posėdžiui (spalio 3 d.) ir partijos Centro komiteto plenumui (spalio 6 d.), Vovočka stengėsi visiems sudaryti įspūdį esantis visiškai sveikas, tačiau susibūrimuose dalyvavę žmonės rūsčiais teisuoliškais veidais puikiai matė, kad šis Iljičius itin skiriasi nuo ankstesniojo. Jie stengėsi nesukelti didžiajam vadui papildomo streso ir vengė jam priešgyniauti, tačiau tai Iljičių tik dar labiau erzino.

Per kitas dienas Vova dalyvavo daugybėje posėdžių, tačiau jo mąstymo tempas ir darbo našumas buvo negrįžtamai sutrikę (jis taip pat liguistai pykdavo dėl kiekvieno menkiausio trikdžio). Posėdžiuose dalyvaujantys asmenys stengėsi pašalinti visus įmanomus dirgiklius, tačiau Iljičius vis dažniau pamesdavo skaitomo teksto vietą arba du kartus, pats to nesuprasdamas, perskaitydavo tą pačią pastraipą.

Tų pačių metų lapkričio 13 d. Iljičius pasišovė sakyti kalbą ketvirtajame vadinamojo Kominterno suvažiavime (1922 m. lapkričio 5 d. – gruodžio 5 d.), tačiau jo kalbėjimas buvo nenuoseklus ir Vovai vos užteko jėgų pabaigti pasirodymą.

Gruodžio 13 d. po pokalbio su slaptosios politinės policijos vadu Feliksu Edmundovičiumi (1877–1926) Iljičių užklupo net du sunkūs priepuoliai (prieš tai jis nuo lapkričio 24 d. iki gruodžio 2 d. buvo penkis kartus netekęs sąmonės), po kurių imta spėlioti, ar Vovai pavyks sulaukti dienos pabaigos.

To paties gruodžio 18 d. Centro komitetas Iljičiui davė formalų nurodymą pasitraukti iš politinio gyvenimo (iki pagerės sveikata), o po kelių dienų (gruodžio 22–23 d. naktį) Iljičius vėl neteko sąmonės ir prarado gebėjimą valdyti visą dešiniąją kūno dalį.

Tuo metu Iljičius buvo įsitraukęs į daug streso jam sukėlusias diskusijas dėl užsienio prekybos monopolio ir sovietinės valstybės konstitucinės sąrangos, kuriose Vovai oponavo generalinis komunistų partijos sekretorius Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953).

Josius buvo įsitikinęs, kad „nepriklausomas“ sovietines respublikas, įsteigtas dabartinių Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Sakartvelo valstybių žemėse, būtina integruoti į Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) sudėtį, o Vova visam tam priešgyniavo, siūlydamas savąją Europos ir Azijos sovietinių respublikų sąjungų idėją.

Baigiantis 1922 m. gruodžiui, Iljičius faktiškai buvo neįgalus, tad dabar tekstus kurti jam padėdavo sekretorės Lidija Aleksandrovna (1881–1975) ir M. A. Volodičeva (apie kurią ne kažin ką tegalima pasakyti), o sutuoktinė Nadežda Konstantinovna (1869–1939) vėl, kaip kadaise, pradėjo lakstyti vykdydama Vovos politinius pavedimus. Jų santykiai jau ne vienerius metus buvo atvėsę, tačiau dabar Nadia vėl vertėsi per galvą dėl savo vyro, stengdamasi pateikti Iljičiui svarbiausią informaciją apie įvykius Kremliuje ir organizuodama konfidencialius Vovos susitikimus su kitais partijos lyderiais.

Anot ekspertų, generalinio partijos sekretoriaus pareigas einantis Josius labai greitai sužinojo apie šį Nadeždos tarpininkavimą ir paskambinęs iškoneveikė ją pačiais nepadoriausiais žodžiais, kokius tik yra girdėjusi žmogaus ausis. Spėjama, kad jis galėjo išvadinti Nadią „į ne savo reikalus besikišančia kale“ (rus. suka) arba „sifilį platinančia gatvės šliundra“ (rus. šliucha). Vėliau Nadežda Konstantinovna nusiuntė žinutę Levui Borisovičiui (1883–1936), kurioje pasiskundė dėl Josiaus skambučio ir akcentavo nė iš vieno komunisto per trisdešimt metų negirdėjusi nieko panašaus.

Gruodžio 23 d. Iljičius pradėjo diktuoti savąjį testamentą, kuriame pateikė pasiūlymus valstybinei planavimo komisijai (patariamajam organui ekonominės politikos klausimais) suteikti įstatymų leidžiamąją galią ir išplėsti Centro komiteto narių skaičių nuo 27 iki skaičiaus tarp 50 ir 100. Šiame savo veikale jis taip pat aptarė Josifo, Levo Borisovičiaus, Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940), Jevsejaus Geršono Radomyslskio-Anafelbaumo (1883–1936), Nikolajaus Ivanovičiaus Bucharino (1888–1938) ir Georgijaus Leonidovičiaus Piatakovo (1890–1937) charakterių „ydas“, tuo tarsi norėdamas pasakyti, kad nė vienas iš potencialių įpėdinių nėra vertas jo pakeisti.

Po kelių mėnesių (1923 m. kovą) Iljičių apėmė klaikios konvulsijos (netrukus jis prarado gebėjimą kalbėti), o 1923 m. gegužės 15 d. Vovą gabenęs automobilis išvežė jį iš Kremliaus į Gorkų dvarą. Čia Nadežda Konstantinovna dienų dienas sėdėdavo šalia sutuoktinio, stengdamasi atspėti, ką šis neaiškiais garsais (krenkštimu ir aimanomis) bando pasakyti.

1924 m. sausio 21 d. rytą nebuvo jokių ženklų, kad Iljičiaus būklė gali ypač pablogėti, tačiau tos pačios dienos vakarą didysis vadas pajuto artėjančiam priepuoliui būdingą drebulį, stiprų šleikštulį ir galiausiai paniro į komą. Pasakojama, kad jo temperatūra stipriai pakilo, ir Vova, sušlapęs nuo prakaito, aimanuodamas trūkčiojo siauroje lovoje. Vovai išleidus paskutinį garsą, gydytojai konstatavo faktą, kad didysis socializmo mesijas mirė. Praėjus šešioms dienoms (sausio 27 d.), Iljičiui buvo surengtos didingos valstybinės laidotuvės, tačiau netrukus, vykdant politbiuro valią, jo palaikai buvo iškasti, balzamuoti ir nuo tada yra demonstruojami Raudonojoje aikštėje netoli Kremliaus. Sakoma, kad jie yra paveldas.