Šiuo metu yra žinoma, kad paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Vladimiras Iljičius turėjo daugybę įvairiausių sveikatos problemų (nemiga, galvos skausmas, širdies priepuoliai, apatija, nugaros diegliai ir įkyrios mintys), kurias 1922 m. gegužės 25 d. vainikavo pirmasis itin stiprus insultas (po šio įvykio dešinioji Iljičiaus kūno pusė buvo paralyžiuota, jam buvo sunku kalbėti).

Tuo metu Vova rezidavo Gorkų dvare (netoli Maskvos), o po insulto šis tapo asmenine Iljičiaus sanatorija.

Jo sutuoktinė Nadežda Konstantinovna (1869–1939) ir sesuo Marija Iljinična (1878–1937) atsisakė dalies užsiėmimų bei visą savąją energiją skyrė Vovai slaugyti, o tuntas įvairiausių gydytojų susirinkę bandė apčiuopti žymiojo paciento problemų šaknis.

Į medicinos atstovus Vova buvo kreipęsis jau anksčiau, tad Iljičiui iki insulto buvo pateikta teorija, kad jį gali kamuoti neurastemija (nervų sistemos išsekimas).

Beveik tuo pat metu buvo iškelta ir kita versija, kuriai pritarė gydytojas Georgas Davidas Klempereris (1865–1946), kad Vovą kankinusių problemų šaknys galėtų slypėti kulkoje, kuri buvo likusi jo kūne po 1918 m. rugpjūčio 30 d. pasikėsinimo. Spėta, kad kulkos skleidžiami toksinai nuodija Vovos organizmą, tad, matyt, iš čia ir bus kilusi sovietmečiu populiari idiotiška legenda, kad per rugpjūčio 30 d. pasikėsinimą į Iljičių šaudyta nuoduose išmirkytomis kulkomis.

Kiek vėliau dar buvo iškeltos teorijos, kad Iljičių galėjo kamuoti smegenų aterosklerozė (arterijų sienelių sukietėjimas) arba kad gydytojai netyčia jam pakenkė per kulkos išėmimo operaciją.

Tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog dalis medikų tiek Iljičiui pergyvenant pirmojo insulto padarinius, tiek vėliau laikėsi prielaidos, kad didysis vadas galėjo sirgti sifiliu – lytiškai plintančia liga, kuri automatiškai reikštų, kad Vova ne tik užsiėmė politine veikla bei vadovavo valstybei, bet ir gyveno slaptą, itin spalvingą gyvenimą. Antai graikų kilmės gydytojas Grigorijus Ivanovičius (1860–1928), visuomenėje dar žinomas Rossolino pavarde, labai atvirai pasakė savo žymiajam pacientui turįs vilčių, kad šis serga sifiliu, mat ši liga bent jau pagydoma.

Šiuo metu yra žinoma, kad dar tą pačią gegužės 29 d. (kai vyko gydytojų susirinkimas) Iljičiui buvo atlikti kraujo tyrimai, kurių duomenys šių laikų ekspertams leistų patvirtinti arba paneigti Vovos ir sifilio ryšį.

Nors iš pradžių oficialiai skelbta, kad atlikti tyrimai paneigė sifilio teoriją, vėliau kraujo tyrimų duomenys paslaptingai dingo. Vovai taip pat buvo skiriami arseno (As) turintys preparatai, kurie tuo metu buvo naudojami būtent sifiliui gydyti, o dar anksčiau – itin kebliems politiniams klausimams spręsti.

Insultas buvo stiprus organizmo signalas, nurodantis Iljičiui labai radikaliai pakeisti savąjį gyvenimo būdą, tačiau, net ir pergyvenęs insultą, Vova nė nesiruošė pasitraukti iš aktyvios politikos. Nors ir buvo priverstas visą laiką leisti Gorkuose, Iljičius toliau aktyviai skaitė knygas ir siuntė žinutes politbiuriui bei siekė sužinoti visas svarbiausias naujienas apie įvykius Kremliuje.

Tuo metu Iljičius vis dar buvo bene svarbiausias žmogus Rusijoje, tačiau insulto sukeltos komplikacijos jį atitraukė nuo tiesioginio valdžios vairo, o jo sveikatai silpnėjant, Kremliaus politinėje arenoje vis labiau augo Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) įtaka.

Kadaise jis tebuvo paprastas banditas iš Kaukazo, Iljičiaus partijos iždo labui plėšiantis bankus ir laisvalaikiu dar sukurpiantis vieną kitą politinį straipsnį, tačiau dabar Vovai bandant atsigauti nuo insulto sukeltų komplikacijų Josifas jau buvo pradėjęs eiti komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas ir pats asmeniškai atvykdavo į Gorkus pranešti didžiajam vadui svarbiausių žinių.

Pavadinti jų santykių tikra draugystė nederėtų. Vova ir Josius veikiausiai puoselėjo vienas kitam tam tikrą pagarbą, tačiau pirmasis sėbrui iš Kaukazo jautė ir lengvą panieką (kaip ir daugeliui kitų žmonių), o antrasis troško valdžios ir buvo pasirengęs jos siekti visais įmanomais būdais. Nesutarimų ideologiniais bei praktiniais klausimais tarp jų taip pat būta (pvz., Josius oponavo Vovai diskusijose dėl valstybinio užsienio prekybos monopolio ir dėl konstitucinių sovietų valstybės ir kitų sovietinių valstybių santykių).

Pasakojama, kad dar iki insulto Iljičius buvo pradėjęs galvoti apie savižudybę ir paprašė Josiaus, kad šis duotų nuodų tada, kai Vova paprašysiąs. Iš visų pažįstamų Josius buvo išsirinktas būtent dėl santykių „neutralumo“, mat artimesni žmonės vargu ar būtų išdrįsę Vovai atlikti eutanaziją.

Nadežda Konstantinovna ir Marija Iljinična stengėsi daryti bemaž viską, kad Vova kuo greičiau atsigautų, o tarsi to dar būtų negana, „dėdę Volodią“ dažnai aplankydavo sūnėnas Viktoras bei buvusios meilužės Elisabeth-Ines Stephane d’Herbenville (1874–1920) vaikai Ina ir Aleksandras.

Teigiama, kad Nadežda Konstantinovna į buvusios vyro meilužės vaikus žvelgė labai palankiai, kone su tikru krikščionišku altruizmu, tačiau Marijai Iljiničnai, kuri su Nadia konkuravo dėl Vovos globos, tokie vizitai džiaugsmo nekėlė. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Vovos asmens sargybinis, įvardijamas Piotro Pakalnio pavarde, užtrenkė šiems lankytojams duris.