Pirmagimį tėvas užmiršo

Revoliucine veikla užsiėmusio Kobos dažnai nebūdavo namie, o Kato dėl to jausdavosi apleista ir labai vieniša. Jekaterina mirė praėjus kiek daugiau nei metams po vedybų (spėjama, kad nuo tuberkuliozės arba kokios nors šiltinės), tačiau, prieš palikdama šį pasaulį, ji dar spėjo pagimdyti vaiką – sūnų Jakovą (1907–1943).

Vėliau, jau žlugus Sovietų Sąjungai, raudonosios epochos besiilgintys žmonės dažnai mėgdavo pasakoti jaunesniųjų kartų atstovams, koks neva žiaurus, griežtas, tačiau įžvalgus ir išmintingas buvęs Josifas.

Pasakotos legendos, kad Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metais Kobos sūnus Jakovas pakliuvęs į vokiečių nelaisvę ir Trečiojo reicho vadovybė, sužinojusi, kas jis esąs, pasiūliusi jį iškeisti į vieną žymiausių vokiečių generolų (atsidūrusių sovietų nelaisvėje). Josifas šį pasiūlymą atmetė, pareikšdamas, kad neturi sūnaus, vardu Jakovas. Tada vieną 1943 m. balandžio dieną Kobos sūnus neva nusižudė – užšoko ant spygliuotos vielos, kuria tekėjo elektros srovė. Kiek vėliau Jakovo dukrai kažkas parodė nuotrauką su ant spygliuotos tvoros pakibusiu žmogumi ir pasakė jai, kad čia jos tėvas.

Sunku pasakyti, ar šie pasakojimai teisingi, tačiau faktas yra tas, kad, tapęs SSRS monarchu, Josifas Visarionovičius nerodė gailesčio net patiems artimiausiems savo aplinkoms nariams (tą gali paliudyti tiek Svanidzių, tiek Alilujevų atstovai).

1907 m. balandžio 27 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Koba (ne be palydos) atvyko į Didžiosios Britanijos žemes tam, kad dalyvautų nuo gegužės 13-osios iki birželio 1-osios (pagal Grigalijaus kalendorių) vykusiame penktajame Rusijos socialdemokratų darbo partijos kongrese. Jis jau buvo dalyvavęs prieš metus vykusiame ketvirtajame kongrese (Stokholme) ir tai buvo jo pirmoji kelionė už Rusijos imperijos ribų, per ją jis susipažino su bolševikų mesijumi Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924).

Ekspertai visada atkreipia dėmesį, kad penktasis Rusijos socialdemokratų darbo partijos kongresas vyko marksistams itin neįprastoje vietoje – vadinamojoje Brolybės bažnyčioje (Brotherhood Church), kuri, visiškai neatsižvelgus į sovietinio paveldo sergėtojų godas, buvo nugriauta dar 1934 m.

Šis susitikimas nebuvo labai malonus. Už ginkluotą kovą su caro režimu pasisakantys bolševikai turėjo beveik šimtą delegatų (iš viso delegatų buvo 338), tačiau už dalyvavimą rinkimuose į Dūmą (imperijos parlamentą) pasisakiusius menševikus parėmė kitos kairiosios grupuotės (pvz., vadinamasis Bundas, vienijantis kairiųjų pažiūrų žydus). Žydų dalyvavimas suvažiavime kažkodėl itin suerzino Josių ir jis sukūrė teoriją, kad neva bolševikai yra „tikroji rusiška frakcija“, o menševikai – „žydų frakcija“.

Kongresui pasibaigus, Koba grįžo į tėviškę ir toliau tęsė savo kriminalinę, ekstremistinę ir agitacinę veiklą. 1907 m. birželio 26 d. (pagal Grigalijaus kalendorių) visą Tiflisą (dabartinį Tbilisį) sudrebino itin įžūlus ir agresyvus apiplėšimas, per kurį Kobos suburta vyrukų ir merginų gauja, naudodama ginklus ir sprogstamuosius užtaisus, Erivanskio aikštėje (dabartinė Laisvės aikštė) užpuolė pinigus gabenusią transporto priemonę. Iš viso per šią avantiūrą buvo pražudyta 40 žmonių ir pagrobti keli šimtai tūkstančių rublių (rublio kursas, matyt, tais laikais skyrėsi nuo dabartinio), kuriuos bandyta panaudoti Rusijos socialdemokratų darbo partijos veiklai finansuoti.

Nors Vladimiras Iljičius Uljanovas dažnai pristatomas kaip vienas šio apiplėšimo organizatorių arba bent jau sumanymo autorių, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad nei šioje, nei kitose panašiose avantiūrose jis faktiškai nedalyvaudavo. Nei bankų plėšimas, nei reketas, nei pagrobimai nebuvo tinkama veikla nuo darboholizmo šaukštą padėjusio ugdymo įstaigų inspektoriaus sūnui, o ir, užsiimant tokiais reikalais, galima galvą prarasti, kaip tai nutiko broliui Sašai (1866–1887). Geriau jau sėdėti kokiame Lenkijos ar Šveicarijos užkampyje ir gilintis į Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio (1770–1831) įtaką Karlui Heinrichui Marxui (1818–1883) bei leisti tokiems kaip Koba nudirbti visą purviną darbą.

Po apiplėšimo Josifas perkėlė Kato su vaiku į Baku (dabartinis Azerbaidžanas), o pats kibo į dviejų bolševikų leidinių „Bakinskij proletarij“ ir „Gudok“ (liet. Švilpukas) redagavimą. Iš pradžių Kato su vaiku buvo apgyvendinti vieno naftos verslovės darbininko bute, o vėliau perkelti į „totorių namą žemomis lubomis Apšerono pusiasalyje“ (nuomojamą iš savininko turko).

Anot ekspertų, Kato buvo apsigimusi židinio sergėtoja ir visu kuo siekė padaryti landynę jaukesnę – ten ji pastačiusi medinę lovą, atsigabenusi siuvamąją mašiną ir netgi pasikabinusi užuolaidas. Vėliau įvairūs asmenys tvirtino, kad, mirus Jekaterinai, Koba kone palūžęs. Jis esą pats užmerkęs velionei akis, vargais negalais pastovėjęs su jos artimaisiais prieš fotoobjektyvą, paskui nualpęs, atsigavęs, raudojęs, graužęsis bei tvirtinęs, kad su žmonos mirtimi mirę ir jo paskutiniai šilti jausmai žmonių giminei.

Per laidotuves jis neva puolė paskui karstą į duobę ir vyrams teko jį iš ten ištraukti, tačiau vos pastebėjęs prie laidotuvininkų prisišliejusius ochrankos (caro slaptosios policijos) agentus, pasileido į kapinių pakraštį, peršoko tvorą ir dingo. Sūnų jis paliko žmonos giminėms ir nesirūpino juo daugiau kaip dešimt metų. Gali būti, kad senatvėje jis tikrai neprisiminė turįs sūnų, vardu Jakovas.