Vasario 16-osios minėjimai prasideda ir baigiasi beveik vienodai: skeliamos kalbos apie tautos vienybę, rengiamos eitynės šūkaujant "Lietuva – lietuviams!" ir liejamos ašaros dėl išsivaikščiojančių tautiečių.

Tautos patriarchai niekada nepamiršta paraudoti, kad būtina ginti mūsų bendras vertybes ir tradicijas, antraip Lietuva neišliks. Tačiau konkrečiai neįvardija, apie ką šiuo atveju kalbama.

Kultūrologas Vytautas Kavolis yra pastebėjęs Lietuvą vis dar kamuojantį paradoksą: "Mūsų kraštas nusėtas istoriniais paminklais. Bet jie visi savo meniniu nereikšmingumu liudija paviršinį, vien jausminį, santykį su mūsų istorija. Deja, istorija nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimo istorija."

Dabar, atrodytų, visko užtenka: yra ir paminklų, ir istorinių veikalų, menančių praeities didybę. Vis dėlto ir tai lietuvių gerai nenuteikia: jie nepatenkinti ir nuolat ieško kaltų.

Prievarta ir tikėjimas, šeimininkavimas ir kova, išsilaisvinimas ir prisirišimas – toks yra dominuojantis lietuvių istorijos turinys.

Žaizdotas liūdintis rūpintojėlis, o po jo kojomis iki pusės išrengti Lietuvos istorijos veikėjai, šalia – ponia prabangia suknia su slaviškais motyvais ir rūmai, primenantys Valdovų. Taip Lietuvos istoriją yra konceptualizavęs Šarūnas Sauka.

Kaune stovintis kunigaikščio Vytauto paminklas, vaizduojantis primynęs po kojomis lenkų, rusų, kryžiuočių ir totorių karius, puikiai atspindi iš tarpukario laikų perimtą tautininkišką istorijos supratimą, skirtą tautai mobilizuoti ir Vilniui atsiimti. Akivaizdu, kad būtent toks įvaizdis vis dar gyvas.

O dalis politikų lig šiol grėsmes lietuvybei įžvelgia net tame, kad koks nors lenkas lietuviškame pase savo pavardę galėtų rašyti originaliai. Ar ne paradoksalu, kad net 1938-ųjų tautininkų kurta nedemokratinė konstitucija tai leido?

Bet kokia kalba pati savaime nėra jokia vertybė. Ji – tik priemonė, kuria reiškiasi tautos kultūra. Taigi koks šiandieninės lietuvybės pagrindas? Kokia Lietuvos ir lietuvių vieta Europoje ir pasaulyje? Būtent į tokius klausimus turėtume atsakinėti.