Vasario 16-osios minėjimai pastaraisiais metais prasideda ir baigiasi beveik vienodai: skeliamos kalbos apie tautos vienybę, rengiamos eitynės šūkaujant "Lietuva – lietuviams!" ir, aišku, liejamos ašaros dėl išsivaikščiojančių ir tėvynės neva vis labiau nebemylinčių tautiečių.

Tautos patriarchai niekada nepamiršta pridurti ir sykiu paraudoti, kad būtina puoselėti ir ginti mūsų bendras vertybes ir tradicijas, antraip Lietuva neišliks. Tačiau paprastai konkrečiai neįvardija, apie ką šiuo atveju kalbama.

Kultūrologas Vytautas Kavolis yra pastebėjęs Lietuvą vis dar kamuojantį paradoksą: "Mūsų kraštas nusėtas istoriniais paminklais (...). Bet jie visi savo meniniu nereikšmingumu liudija paviršinį, vien jausminį, santykį su mūsų istorija. Deja, istorija nebuvo suvokiama kaip išsilaisvinimo istorija."

Dabar, atrodytų, visko užtenka: yra ir paminklų, ir pilių, ir istorinių veikalų, menančių praeities didybę. Vis dėlto ir tai lietuvių gerai nenuteikia: jie nepatenkinti dabartine padėtimi ir nuolat ieško kaltų.

Prievarta ir tikėjimas, šeimininkavimas ir kova, išsilaisvinimas ir prisirišimas – toks yra dominuojantis lietuvių istorijos turinys.

Žaizdotas liūdintis rūpintojėlis, o po jo kojomis iki pusės išrengti Lietuvos istorijos veikėjai, šalia – ponia prabangia suknia su slaviškais motyvais ir rūmai, primenantys Valdovų. Taip Lietuvos istoriją yra konceptualizavęs Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Sauka.

Kaune stovintis kunigaikščio Vytauto paminklas, kai šis vaizduojamas primynęs po lenkų, rusų, kryžiuočių ir totorių karį, puikiai atspindi nepriklausomoje Lietuvoje nekritiškai iš tarpukario laikų perimtą tautininkišką istorijos supratimą, skirtą tautai mobilizuoti ir Vilniui atsiimti. Akivaizdu, kad būtent toks įvaizdis vis dar gyvas.

O dalis politikų lig šiol grėsmes lietuvybei įžvelgia net tame, kad koks nors lenkas ar anglas lietuviškame pase savo pavardę galėtų rašyti originaliai. Ar ne paradoksalu, kad net 1938-ųjų, taigi tautininkų, kurta nedemokratinė konstitucija tai leido.

Bet kokia kalba pati savaime nėra jokia vertybė. Ji – tik priemonė, per kurią reiškiasi tautos kultūra. Taigi koks šiandieninės lietuvybės pagrindas? Kokia Lietuvos ir lietuvių vieta Europoje ir pasaulyje? Būtent į tokius klausimus turėtume atsakinėti. Tačiau tokių diskusijų mažoka.