Dvasios aristokratija

Sunku patikėti, bet prieš kelis šimtus metų Lietuvoje mūsų protėviai į savo mažamečius vaikus kreipdavosi įvardžiu "Jūs". Taip pat elgdavosi ne vien tėvai, bet ir seneliai, giminaičiai bei nepažįstami žmonės. Suprantama, ši etiketo taisyklė galiojo tik tarp bajorų ir dvarininkų. Iš pirmo žvilgsnio, dabar toks elgesys atrodo kaip visiškas anachronizmas, perdėtas mandagumas ir net manierizmas. Vis dėlto, įsigilinus, paaiškėja, kad tokia bendravimo forma reiškė ir davė tiems vaikams labai daug: kai į mažą žmogų kreipiamasi pagarbiai, jis ima save suvokti ir aplinkiniams pateikti kaip asmenybę, o ne kaip beteisį ir nuo pat vaikystės nelaisvą padarą.

Šios ir panašių į ją bendravimo formų išnykimas, įskaitant ir daugelį kitų išnykusių pasaulėvaizdžio būdų, žymi tai, apie ką šiandien šneka beveik visi. Viešajame gyvenime trūksta asmenybių, tikrų autoritetų (ne tų, kurie jais, lyg realybės šou projekte, apsimeta), tačiau kaip jie gali rastis ir užaugti, jei daugelyje mūsų vaikų darželių tebevyrauja sovietinis auklėjimas su visais savo psichologiniais paklusnaus tarno ugdymo ypatumais. Kai kuriose ikimokyklinio ugdymo įstaigose ryškiau nepasikeitė net personalas. Taip pat neteko girdėti, kad vaikų darželių auklėtojai, ypač mažuose miestuose ir kaimuose, būtų specialiai tobulinęsi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Universitete, kuris rengė personalą toms įstaigoms, dar prieš dešimtmetį sėkmingai ir neproblemiškai dėstė tie profesoriai, kurie anais laikais buvo sovietinio vaikų auklėjimo korifėjai.

Senosios, dvarus menančios kultūros ženklų šiandien beveik nematyti ir todėl, kad realybėje beveik neįmanomi Šatrijos Raganos apysakų siužetai – mūsų laikų žmogus yra praradęs tai, kas anuomet vadinta žmogaus egzistencija. Mes nepatiriame tikrų tragedijų, kančios, liūdesio ir tikro džiaugsmo. Šiuos prabangius jausmus ir būsenas pakeitė traumų, terapijų, psichologinės anestezijos medijomis praktikos ir jų virtualus tikrumas, todėl šiandienis žmogus jau sunkiai begali pasakoti savo nuoseklią ir vientisą autobiografiją. Mandagumas, kuris dabar neretai atrodo esantis tuščia forma be turinio, yra tik paviršinis ženklas, žymintis tai, kad jo besilaikantysis nėra praradęs savo žmogiškumo.

Holokausto ir kitų žmonijos tragedijų istorija byloja paprastą tiesą – didžiosios pasaulio problemos prasideda nuo abejingumo.

Mūsų laikais tai, kas dvarų kultūroje vadinta stiliumi ir sieta pirmiausiai su raštingumu, tapo tiesiog patarimų, kaip madingai gyventi rinkiniu. Aprangos, rašto, namų apyvokos rafinuotumas, prieš tris šimtmečius rodęs priklausymą su kultūros bei dvasinėmis vertybėmis susijusiam sluoksniui, dabar jau reiškia tiesiog masinį žmogų. Stilius, gražaus ir doro gyvenimo būdų įvairovė, buvo negailestingai prarytas bolševikinių revoliucijų ir orientacijos į Azijos, daugiausiai mongolų bei totorių, tradicijas, todėl prieš šimtmetį gerbiamas žmogus mūsų visuomenėje tapo ne tas, kuris laikosi senųjų formų, o tas, kuris prie butelio nesidrovi trenkti kumščiu į stalą ir pasiųsti visus ir viską rusiškais keiksmais. Šiandien keiktis tarpasmeniniame ir viešajame gyvenime yra normalu todėl, kad tų žodžių, kurių nevaldo vidinė cenzūra, yra tiek daug, kad jie praranda savo sąsajas su tuo, ką iš tiesų reiškia ir žymi. Holokausto ir kitų žmonijos tragedijų istorija byloja paprastą tiesą – didžiosios pasaulio problemos prasideda nuo abejingumo: kai nekreipiame dėmesio į tai, kaip bendraujame, kaip kalbame, ką norime išreikšti, vulgarias formas anksčiau ar vėliau užpildo prievartos ir žiaurumo turinys.

Dabartinis mūsų gyvenimas, praradęs bet kokį dėmesį labiau rafinuotai, retesnei, todėl gražiai formai, primena paskutinįjį Antono Čechovo pjesės "Vyšnių sodas" veiksmą: tų, kurie atsimena, kaip gyveno mūsų šeimos praeityje, bėra beviltiška mažuma. Visi kiti tiesiog keikiasi, keikia ir save, ir kitus, nes tai, ką turėjome paveldėti, yra siaubingai nutrūkę. Dabartinį politikos, literatūros ir kitų menų, net mokslo diskursą neretai galime apibūdinti kaip vientisą masę, kurioje nėra vietos jokiam kitoniškumui. Kai viskas yra vienoda, kiekvienas žmogus tėra daugybės kitų žmonių kopija, kai nelieka iš žydiškosios tradicijos mus galinčio pasiekti kreipinio į kitą žmogų, išnyksta bet kokia sąžinė ir gėda: jei kiti yra tokie pat, koks esu aš, nebelieka prieš ką gėdytis, nereikalingos jokios moralės normos, išrastos pirmiausiai tam, kad žinotume, kaip elgtis su kitokiais žmonėmis, nei esame mes.

Ir vis dėlto, net dabar išlieka žmonių, kurie nepasiduoda sovietinės armijos "dedovščinos" diktuojamam tujinimui (nes kitas esąs jaunesnis ir mažiau vertas), pristabdo savo emocijas ir kuria savąsias aplinkas, labai gerai prisimenančias, kas, kaip ir kodėl mes esame. Paradoksas tas, kad šiems žmonėms visiškai nereikalingas masių dėmesys, populiarumas, galia ir kiti beformės visuomenės atributai – jie gyvena pagal senuosius papročius, nors laikai yra beviltiškai pasikeitę. Tokių žmonių neįmanoma atpažinti nei pagal visuomenines pareigas, nei pagal išsilavinimą, nei pagal darbo vietą ar karjeros sėkmę. Pakanka su jais tik kiek ilgiau pasikalbėti, ir tampa akivaizdu, kad tai, kas istorijoje vadinta aristokratų luomu su dvarais, daiktiškąja ir elgesio kultūra, šiandien yra dvasios aristokratija. Vienas svarbiausių požymių, identifikuojančių tokį aristokratą, yra kilnumas – atsisakymas kalbėti ir daryti tai, ką diktuotų žemieji instinktai. Kol tokie žmonės nėra masiniai ir kol tenkinasi buvimu be prievartos prieš kitą žmogų, galime būti įsitikinę, kad pasauliui negresia naujasis fašizmas ar socializmas. Esminis ir kone vienintelis ypatumas, leidžiantis save tapatinti su dvasine aristokratija, yra puiki atmintis, nulemianti ir teisingumą, ir moralę, ir grožį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete-suvalkiete

kauniete-suvalkiete portretas
Labai reiksmingas musu laikmeciui straipsnis tenka tik apgailestauti ,kaip mes save sumenkinom. ...Nepriklausau nei vienai religiniai bendruomeniai,[,nes seniai ! netikiu pasakomis] taciau! =====Kaune esu girdejusi ir [atsitiktinai]bendravusi ---mes turime viena Dvasios Aristokrata --==tai S.Tamkevicius.Prisiminimai malonus -kilnus Dvasios Aristokratas[nors ne is dvarininku;juokauju];jeigu ateityje dvasininkai taps ir teveliais -jo seimoje augs mazieji dvasingi aristokratai;ko manau,nestokoja ir autorius; aktuali tema ;bet gyvenimo tempas neleidzia zmonems pamastyti apie bendravimo grozi …..

Fanaberikui

Fanaberikui portretas
Jei jau rašydamas apsimeti kad esi kažką žinantis, tai dar gal laikas sužinot kad nurodomasis kreipinys "y" rašomas į nosinė. Aišku byby?

Žemyna

Žemyna portretas
Gal prieš 40 m. vienas dainuojamosios poezijos atlikėjas, po apsilankymo JAV, pranašavo liūdną kultūros ateitį. Tai pranašystei jį pastūmėjo ten prasidėjusi pop-kultūra. Buvo paskelbta, jog visi žodžiai bei elgesys tinkami vartoti viešumoje (kaip primena mūsų jaunąsias lituanistikos mokslininkes! - kaip kalbi/rašai, taip ir gerai, visi žodžiai teisingi, žargonas - teisinga, vulgarybės teisinga). Kokybės, galantiškumo, atjautos, pagarbios elgsenos - nereikia, tai atgyvenos. Duokit kelią chamizmui visur. Ar iš kultūros aukštumų šiandien ant scenos lipa, kas įsigeidęs? Nereikia nei balso, nei gaidų išmanymo, nei kokybiško dainos teksto. Ir tokie „šedevrai” skamba per LRT. Jei esi meno beraštis, tada belieka šokiruoti, provokuoti, vulgariai elgtis, kalbėti ir pan.
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kriminalinis prieskonis
    Kriminalinis prieskonis

    Sugyvulėjusiems Amerikos maištininkams pagaliau "tapo prieinami" prestižinių prekių ženklų gaminiai, taip pat prabangūs "Rolex" laikrodžiai, kurių iš vieno Niujorko salono pastarosiomis dienomis pavyko pagrobti net u...

  • Rusija ir Kinija – kiek pralaimėjimų reikia pergalei?
    Rusija ir Kinija – kiek pralaimėjimų reikia pergalei?

    Atstumti savo draugus ir perspėti priešus – tokią politiką 15 metų vykdė Vladimiro Putino Rusija. Kremliui jos rezultatai buvo siaubingi. Rusija sutelkė Ukrainos nacionalinį identitetą, pavertė Švediją ir Suomiją užsienio politi...

  • Ar man moka teisingą atlygį?
    Ar man moka teisingą atlygį?

    Dažniausiai atsakymas į šį klausimą yra: "Ne, man moka per mažai!" Vien nuo to, kad taip manote, jūsų atlyginimas automatiškai nepadidės. O ar tikrai moka per mažai? O gal iš tiesų? Kaip rasti patikimą atsakymą? ...

  • Keliukai namo ir į kosmosą
    Keliukai namo ir į kosmosą

    Kol mes Lietuvoje mintijome, iš kokios planetos atkeliavo Mažasis princas, domėjęsis mūsų Prezidento gyvenimiška išmintimi, žmonija žengė dar vieną septinmylį pažangos žingsnį. Paskutinėmis pavasario akimirkomis erdvėlaivis ...

    5
  • Nacionaliniai 200 eurų dalybų ypatumai
    Nacionaliniai 200 eurų dalybų ypatumai

    200 eurų – kiekvienam. Kiekvienas suabejojęs tokiu valdžios sprendimu – jei ne valstybės priešas, tai mažų mažiausiai kvailys. Net Jo Ekscelencija nedrįso nepasirašyti tokio Seimo sprendimo. Ką jis – savižudis? Tik pir...

    5
  • Rusų sovietinė nostalgija ir „Sovietiniai piliečiai“
    Rusų sovietinė nostalgija ir „Sovietiniai piliečiai“

    Vladimiras Putinas dažnai kritikuojamas už savo nostalgiją SSRS (gerai prisimenama, kaip jis šios valstybės subyrėjimą pavadino geopolitine katastrofa). Tačiau tūkstančiai rusų, įsitraukusių į judėjimą "Sovietiniai piliečiai", ...

    12
  • Kas šiandien taptų prezidentu
    Kas šiandien taptų prezidentu

    Pernai šios dienos Lietuvoje alsavo politiniu karščiu. Beveik iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kas – Gitanas Nausėda ar Ingrida Šimonytė laimės prezidento rinkimus. ...

    93
  • Singuliariumo link
    Singuliariumo link

    Vienas mėgstamiausių mano režisierių Paulo Sorentino, savo juostose nagrinėjančių paties Dievo įsikišimus į fizinę žmonių realybę, veikėjo žodžiais yra pasakęs, kad tik didžiausiems nelaimėliams ir silpnatikiams yra reikalingi stebukl...

    7
  • Leisimės ant žemės
    Leisimės ant žemės

    Po keleto dienų 300 drąsiausių ir nekantriausių sporto aistruolių užpildys Marijampolės stadiono tribūnas. Rytoj, pirmoji iš sporto čempionatų, į aikštes grįžta Lietuvos futbolo A lyga. Tačiau Vilniaus derbis LFF stadione tarp "...

    2
  • Žudiko bliuzas. Šūviai Dalase
    Žudiko bliuzas. Šūviai Dalase

    Išaušo 1963 m. lapkričio 22-osios rytas. Sakoma, kad oras tą dieną Dalase (Teksaso valstija) buvo niūrokas, tačiau nusileidus JAV prezidento Johno Fitzgeraldo (1917–1963) lėktuvui, debesys virš konservatyvumu garsėjančio kra&...

    2
Daugiau straipsnių