Stabus reikėjo iškart nugriauti

Nenuneigsi, sovietmečiu daugelis "buvo kairiųjų pažiūrų". Tik vieni šias pažiūras išpažino nuoširdžiai, kiti garbino komunizmą dėl privilegijų, treti – bijodami represijų.

Vis dėlto, kaip pastebėjo pats A.Užkalnis, pateikdamas analogiją su J.Baltušiu, – paminklai buvo pastatyti ne visiems komunizmo garbintojams (ir ne visų garbei buvo pavadintos gatvės).

Cvirkoms, nėrims, venclovoms, paleckiams paminklai buvo statomi ne už pažiūras ir ne už kūrybą (kurios vertė abejotina), o už nuopelnus sovietinei santvarkai.

Petras Cvirka dalyvavo neskaidriuose sovietų rinkimuose į vadinamąjį Liaudies Seimą ir kartu su Antanu Venclova bei dar trimis (čia tiktų keiksmažodis) nubrėžė savo inicialus ant deklaracijų, panaikinusių nepriklausomybę ir paskelbusių apie Lietuvos siekį įstoti į Sovietų Sąjungą.

Kitaip tariant, P.Cvirka ir kiti ne vien išpažino kairiąsias pažiūras, o labai aktyviai prisidėjo prie 1940 m. vykusios Lietuvos okupacijos ir aneksijos.

Tokių žmonių pavardėmis gatvių nederėtų vadinti.

Antra, dabartinė Rusijos agresija yra grindžiama ne vien rusišku nacionalizmu ir imperializmu (siekiančiu Ivano Rūsčiojo laikus) ar panslavizmu (įsitikinimu, kad visos slavų grupei priklausančios tautos turi susivienyti, pageidautina po Rusijos vėliava), bet ir nostalgija sovietmečiui (V.Putino tezė, kad SSRS subyrėjimas esą buvo geopolitinė katastrofa).

Vienas pirmųjų darbų, kurį 1992–1994 m. turėjo padaryti naujoji valdžia ir kuris nebuvo iki galo padarytas, – absoliutus sovietinės ir komunistinės simbolikos uždraudimas, sovietinių paminklų likvidavimas iš viešųjų erdvių ir sovietinių veikėjų garbei pavadintų gatvių pavadinimų pakeitimas.

Kodėl tai nebuvo padaryta? Nes visada buvo tokių karinų, kurios suokė, kad "visi tais laikais buvo kairiųjų pažiūrų" ir kad "nereikia painioti meno su politika".

Neabejoju, kad jeigu būtų karinų (kurios neretai būna paveldosaugininkės) valia, jos būtų ir visus leninus bei dzeržinskius palikusios.

Trečia. Sakote, kad gatvių pakeitimas nieko nepakeistų? Pasižiūrėkite, kas įvyko šiemet. Suteikė senajam V.Landsbergiui valstybės vadovo titulą ir pist – jo ilgamečiam varžovui bei priešui po kelių dienų pakirto sparnus. Sutapimas? Gal. Bet pripažinkime – labai įdomus.