K.Navakas: apie šokius ant sienų ir nuogumą

Baigėsi Tarptautinis šokio festivalis, atsižiūrėjo žiūrovai, atsišoko šokėjai ant scenų ir ant sienų (gal tai tikrai išeitis – trūkstant scenų šokti ant sienų, tuo labiau kad dviejų italių šokis ant Mykolo Žilinsko galerijos sienos, o ypač jo videoprojekcija, atrodė tikrai įspūdingai), šokio mėgėjų įspūdžiai įvairūs, esama ir labai pozityvių.

Šis festivalis išsiskyrė tuo, kad šokėjai vis dažniau palieka be darbo kostiumų dizainerius. Šoka tiesiog nuogi. Tai bendra tendencija, pasaulyje irgi plintanti. Kaip sakė lenkų šokėjas: dėl to, kad aš – nuogas, o publika – apsirengusi, ji kartais jaučiasi nejaukiai. Va! Ne nuogasis jaučiasi nejaukiai, o apsirengusieji. Na, scenos žmonėms gal ir reikia tam tikro ekshibicionizmo, tuo labiau kad blogam šokėjui ir... (patys žinom, kas trukdo), o geram jokio skirtumo, kaip šokti. Šiaip ar taip, šis festivalis puošia ir turtina miestą, kurį laiką dar pabūkim pasipuošę ir praturtėję.

O vakar štai prasidėjo ir kitas neeilinis renginys – Tarptautinis Kauno kino festivalis. Kol kas Kaunas – ne Venecija ir ne Berlynas, tačiau ir šis festivalis auga ir veši.

Sugebėdamas tai daryti mieste, kuriame nėra nė vieno kino teatro (prekybcentrių multipleksai labai tolimi klasikiniam jaukiam kino teatrui, todėl tai daugiau fabrikai nei kultūros įstaigos). Kino gyvavimas Kaune labai priklauso nuo palankių progų, festivalių ar kelių entuziastų veiklos, užsimanęs bet kada gero filmo nepažiūrėsi, nes tai, kas dažniausiai rodoma, kinu gali vadintis tik technologine prasme.

Be to, žiūrėti kino eiti į "Akropolį" – nei šis, nei tas. Kol brausies išėjimo link pro visas sijonų ir liemenėlių parduotuves, visa dvasia išgaruos. Nors yra kas ir įvertina "Akropolio" privalumus, visų pirma lankomumą. Štai "Žalgiris" naują sezoną pristatė ne sporto halėje, Sporto muziejuje ar dar kur, o "Akropolyje". Čia sporto ryšys su verslu itin išryškėjo, bet, tikėkimės, nesutrukdys komandai skriausti varžovų.

Itin įdomi žinia, kad paminklų mieste žadamas naujas paminklas – šviesaus atminimo popiežiui Jonui Pauliui II. Iš tiesų neeilinė asmenybė, verta neeilinės pagarbos. Bet kodėl ta pagarba vėl teįsivaizduojama paminklo pavidalu? Kai bus pastatyti šis ir garsusis vicemero paminklas Antanui Mackevičiui, šioje Senamiesčio dalyje stovės keturi paminklai: trys kunigams ir vienas popiežiui. Ar tai neatrodo pernelyg vienpusiška? O dabar apie būsimo paminklo kontekstą.

Nuo 2005-ųjų Lenkijoje per metus pastatoma po šimtą paminklų Jonui Pauliui II. Po du kiekvieną savaitę. Egzistuoja tikra Jono Pauliaus II industrija, apie kurią sukurtas įdomus dokumentinis filmas. Vienas pagrindinių tos industrijos veikėjų ir yra Czesławas Dźwigajus, pastatęs 69 paminklus popiežiui. Sovietmečiu panašiai tiražuoti visiems žinomo veikėjo paminklai.

Tai žinomas skulptorius, to žinomumo siekęs įvairiais būdais (socializmo laikotarpiu vadovavęs Krokuvos menų akademijos pirminei partinei organizacijai). Tad ar nereiškia šio serijinio skulptoriaus (nepainioti su serijiniu žudiku, nors asociacija įmanoma) priėmimas Kauno virtimu menine Lenkijos provincija? Jei jau to paminklo taip reikia, kodėl jis turi būti ne pirmas toks, o septyniasdešimtas? A, pamaldieji miesto tėvai?