A.Zuokas: „Mažeikių naftos“ pervertinimas padarė daug žalos

Lietuvos aukščiausių vadovų ir politikų pasisakymuose „Mažeikių nafta“ vėl užima svarbią vietą. Istorija tęsiasi ir kartojasi.

Iš Lenkijos jau kurį laiką girdisi ketinimai parduoti įmonės akcijas galimiems pirkėjams iš Rusijos, o po Rusijos premjero Vladimiro Putino pareiškimo, kad rusai derasi su „PKN Orlen“ dėl Mažeikių gamyklos pardavimo, abejonių, kad tai įvyks tarsi ir nebelieka. Klausimas tik kada ir kokiomis sąlygomis.

Ir tai gerai, nėra ko čia jaudintis, raginti kreiptis į Briuselį ar pulti svarstyti Valstybės gynimo taryboje. Tegu parduoda.

O jei Lietuvos Vyriausybė tikrai gali ir nori daryti įtaką procesui, tai reikėtų patarti „PKN Orlen“, kad jie „Mažeikių naftos“ akcijas parduotų Kazachstano valstybinei naftos bendrovei „KazMunaiGaz“, kuri kartą jau bandė įsigyti „Mažeikių naftą“, bet nepavyko. Šį kartą gal tai yra istorinė galimybė ištaisyti politikų klaidas.

Nors ir brangiai, bet pardavus „Mažeikių naftos“ akcijas Lenkijos įmonei, „Mažeikių nafta“ su visomis pasekmėmis tapo Plotzko įmonės filialu. Jei akcijų savininkas būtų „KazMunaiGaz“, tai „Mažeikių nafta“ taptų jų pagrindine ir vienintele įmone Europos Sąjungoje. Tai skatintų Kazachstano investicijas į Lietuvą, geriau būtų panaudotos mūsų specialistų žinios, pagaliau tai stiprintų mūsų šalies užsienio politikos įtaką Rytuose. Tai jau strategija ir ilgalaikiai tikslai, o ne tik papildomi milijonai, kuriuos per kelerius metus „PKN Orlenui“ sugrąžins mūsų vairuotojai.

Seimo nariai ir mūsų vairuotojai piktinasi dėl aukštų degalų kainų, kurios Lietuvoje didesnės nei kaimynų degalinėse Latvijoje, Estijoje ar net pačioje Lenkijoje. Taip, tai tiesa. Kodėl taip yra? Lietuvos Vyriausybė norėjo parduoti „Mažeikių naftos“ akcijas kuo brangiau, ir tai jai pavyko. Siekdamos didesnės akcijų pardavimo kainos, vyriausybės tradiciškai įstatymais ar kitais norminiais aktais galimam pirkėjui suteikia įvairiausių privilegijų ir, kaip įprasta, apriboja konkurenciją, įveda specifinius kokybės reikalavimus, kuriuos gali atitikti tik konkreti įmonė.

Lietuvos Vyriausybė taip ir pasielgė, 2000 metais parduodama akcijas JAV kompanijai „Williams“, kurią vėliau įsigijo Rusijos „Yukos“. Šios sąlygos ir konkurencijos baimė, jei įmonę įsigys kitas pajėgus investuotojas, o ne tik reali „Mažeikių naftos“ akcijų vertė, viliojo ir lenkų „PKN Orlen“, kuri sumokėjo labai aukštą kainą už visą įmonės akcijų paketą. Tai beveik 2,6 milijardo JAV dolerių, iš kurių 1,5 milijardo JAV dolerių atiteko „Yukos International UK“ , o kiek mažiau nei 1,1 milijardo JAV dolerių per du kartus pasiekė Lietuvos Vyriausybę. Tai – gera kaina, ir didelės 2,5 milijardų litų įplaukos papildė Lietuvos nacionalinį biudžetą.

Kita medalio pusė – šios sumos tiesioginę įtaką didesnių kainų pavidalu mūsų vairuotojai kas dieną mato degalinėse. Lenkų įmonė visiškai kontroliuoja degalų kainodarą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, nes valdo perdirbimo įmones regione.  Ekonominė logika paprasta: pirkėjas turi susigrąžinti už akcijas sumokėtus pinigus, atpirkti investicijas į įmonės modernizaciją ir užsidirbti pelną.

Valstybės požiūriu, monopolinių įmonių privatizacija – tai papildomos pajamos į valstybės biudžetą, o vartotojų požiūriu, valstybė tiesiog pasiskolino pinigų, kuriuos teks grąžinti vartotojams. Vienintelė viltis – kad valstybė gautus pinigus panaudos prasmingai.

Lietuvos vartotojams teks sumokėti ir tą didesniąją akcijų kainos dalį, kuri nepasiekė Lietuvos biudžeto, bet buvo sumokėta „Yukos“  už jų valdytus  53,7 proc „Mažeikių naftos“ akcijų. Tai jau mūsų valstybės vadovų politinių žaidimų strateginiais investuotojais ir energetinėmis nepriklausomybėmis sąskaita, pateikta mums visiems apmokėti. Todėl reikėtų priminti Lietuvos banko ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio nuomonę, kad „Mažeikių naftos“ reikšmė apskritai yra pervertinama: „Tai, kad Vyriausybė kalba apie šiuos klausimus, rodo, kad klausimas yra politinis. Tai yra sena Lietuvos bėda. „Mažeikių naftos“ strateginė reikšmė nuolat yra pervertinama.

Benziną mes galime atsivežti iš daugybės vietų. Šiuo požiūriu „Mažeikių nafta“ nėra tokia strateginė įmonė, kad apie ją būtų tiek kalbama. Antra vertus, jos reikšmės pervertinimas padarė daug žalos. Jei šita įmonė priklausytų rusams, lenkams, niekas iš esmės nepasikeistų“.

Taigi, norėtųsi, kad šį kartą Lietuvos vadovai, kurie vėl bando aktyviai dalyvauti „Mažeikių naftos“ reikaluose, tik šį kartą jau visiškai privačios įmonės, jokių naujų sąskaitų savo šalies žmonėms nepateiktų, o protingai išnaudotų galimybę „Mažeikių naftą“ paversti naftos perdirbimo lydere regione, kuri skatintų konkurenciją ir pritrauktų investicijų į Lietuvą. Politiškai juokingai dabar atrodo situacija Lietuvos naftos versle, kai „Lukoil“  tankeriai pralaužia degalų monopolį ir įveža pigesnę produkciją tam, kad sumažintų kainas mūsų vairuotojams.