Tarp rudeninių teatro premjerų – ir tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Katedra“. Kai mokslininkai viešai išsako nerimą, kad nemokame valdyti savo valstybės, teatro menininkai – kaip tautos ir valstybės simbolį - bando atstatyti Katedrą.

Rampos šviesą spektaklis išvys Nacionaliniame dramos teatre. Jį statyti pakviestas „aštrus“ režisierius Oskaras Koršunovas, praėjusį gruodį Nacionalinio scenoje parodęs įspūdingą premjerą – Mariaus Ivaškevičiaus pjesę apie lietuvių emigraciją „Išvarymas“.

Spektaklis vieniems patiko savo aktualia tema, kiti piktinosi nuolat nuo scenos sklindančiais keiksmažodžiais ir brutalumu. Gal atstačius Katedrą – šalyje, tautoje, o pirmiausia – savyje, sumažėtų emigracijos mastai?

Naujojo spektaklio scenografas – jau keliolika metų Islandijoje gyvenantis ir Europos teatruose dirbantis teatro dailininkas Vytautas Narbutas.

Pagrindiniai vaidmenys dar nepaskirti. Kas vaidins pagrindinį herojų – architektą Lauryną Stuoką-Gucevičių, suprojektavusį Vilniaus Katedrą, – kol kas neaišku. Kitus vaidmenis atliks ne tik Nacionalinio, bet ir kitų šalies teatrų aktoriai.

Statyti J.Marcinkevičiaus „Katedrą“ – tai Nacionalinio dramos teatro meno vadovo Audronio Liugos idėja. Šią idėją jis atsinešė jau praėjusį sezoną ateidamas dirbti į Nacionalinį.

„Manau, dabar labai tinkamas laikas šiam pastatymui. Labai svarbu, kad šitas spektaklis atsirastų šiandien. Be to, spektaklis leistų ir kitokiai teatro pozicijai atsirasti. Jei aną sezoną buvo gvildenama destruktyvių problemų analizė, buvo pakankamai šokiruojančių dalykų, tai dabar norisi ko nors pozityvesnio. Tiesiog norisi pabandyti tą kūrinį perskaityti iš naujo su kitos kartos žmonėmis“, - „Vilniaus dienai“ sakė A.Liuga.

Spektaklio repeticijos prasidės rugsėjo mėnesį.

J.Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo dramine trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“. Joje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė. Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija. Šios poetinės dramos buvo pastatytos tuomečio Akademinio dramos teatro scenoje („Katedra“ - 1971 m.) L.Stuokos-Gucevičiaus vaidmenį atliko aktorius Arnas Rosenas.