Pailsėti į gamtą išvykę vilniečiai patyrė tikrą košmarą ir vos nepapuolė į škvalo epicentrą. Nuo tragedijos sostinės gyventojus išgelbėjo atsitiktinumas.

Vilniečių Šlipavičių šeima dažnai vieši Dzūkijoje. Tradicinė jų poilsiavimo vieta – Titno ežero pakrantė. Ta pati poilsiavietė, kuri nusinešė žmogaus gyvybę. Šįsyk su šeimos draugais į Dzūkiją atvykę Šlipavičiai pakeitė planus ir, kaip paaiškėjo, pasielgė netgi labai teisingai.

„Buvome netoli Marcinkonių, prie nedidelio Kastinio ežero. O paprastai važiuojame prie Titno, - 1diena.lt pasakojo šeimos galva, dailininkas bei vitražistas Rimantas. – Jeigu būtume važiavę ten...“

Tiesa, prie Kastinio ežero taip pat nebuvo ramu. R.Šlipavičiaus teigimu, apie pirmą valandą nakties prasidėjęs škvalas siautėjo pustrečios valandos, su šaknimis raudamas medžius ir plėšdamas vieninteliu vilniečių prieglobsčiu buvusias palapines.

„Ačiū Dievui, mūsų medžiai neužkliudė. Palapinės kuoliukus vėjas išrovė. Žmona su dukra laikė priekinę palapinę dalį, aš – galinę. Dieve mano! Jau galvojome, kad mus susuks ir užmes ant draugų palapinės. Čiužinius ir kitus reikmenis išbarstė gal šimto metrų spinduliu“, - pasakojo R.Šlipavičius.

Pasak jo, būtent pro jų poilsiavietę gelbėtojai skubėjo prie Titno ežero, kur įvyko mirtina nelaimė. „Jie privažiuoti negalėjo. Iš pradžių reikėjo išpjauti nuverstus medžiu“, - šiurpiais prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Sekmadienio rytą vilniečiai sunkiai atpažino Kastinio ežero apylinkes. „Į mišką pasižiūri: pusė medžių – kaip degtukai – per vidurį nulaužti. Jeigu tos pušys būtų lūžusios šalia mūsų, būtume miegoję ežere“, - tęsė R.Šlipavičius.

Nors poilsis prie ežero tapo turbūt kraupiausiu Šlipavičių šeimos išgyvenimu, vilniečiai neketina atsisakyti kelionių į gamtą, o jauniausiam šeimos nariui išvyka prie Kastinio netgi išėjo į naudą. „Laura kaip tik rašinėlį rašo, kad nieko nepamirštų“, - nusijuokė R.Šlipavičius.