Legendiniai V.Kasiulio sodai žydės Lietuvoje

Pirmą kartą Lietuvoje apsilankęs garsaus išeivijos dailininko Vytauto Kasiulio sūnus atvežė ypatingą dovaną – savo tėvo kūrinių kolekciją.

Abejojo Lietuvos ateitimi

Lietuvai dovanota kolekcija nuo šiol bus eksponuojama naujame muziejuje Vilniuje. "Žinote, Lietuvoje man keisčiausia tai, kad visi aplink kalbasi lietuviškai – buvau pripratęs šia kalba bendrauti vos su keletu žmonių", – prisipažino dailininko sūnus Vytautas Kasiulis. Kelionę į Lietuvą jis planavo anksčiau, tačiau tikėjosi čia vykti su tėvu ir motina, svajojusiais aplankyti savo gimtąją šalį. Deja, to padaryti jie nebespėjo.
Dar prieš porą metų dėl V.Kasiulio darbų kolekcijos ir galimybės ją parvežti į Lietuvą buvo daug abejonių – dailininko žmona Bronė Kasiulienė dvejojo, ar Lietuvoje bus tinkamai pasirūpinta jos vyro kūriniais.

Dailininko sūnus pasakojo, kad mama vis baiminosi dėl Lietuvos ateities. "Ji nelabai tikėjo tuo, kad tikrai galės būti nepriklausoma Lietuva, vis bijojo, kad vėl rusai atvažiuos tankais. Vėliau, kai nebebuvo galima kitaip, vis dėlto pradėjo tikėti Lietuva. Tiesą sakant, net nežinau, kaip tai paaiškinti", – prisipažino jis.

Savo pažadą tesėjo

Įtikinti B.Kasiulienę pokyčiais Lietuvoje bandė ir apie menininko geresnį pristatymą jo gimtinėje svajojantys kultūros darbuotojai.

"Ji jau buvo garbaus amžiaus moteris. Vilniuje paskutinį kartą buvo lankiusis 1940 m., kai jis buvo mažas, pilkas miestas, kuriame niekas nekalbėjo lietuviškai. Įsivaizdavo, kad ir dabar viskas taip yra. Tačiau kai mes išleidome V.Kasiulio katalogą "Rojaus sodai", ji įsitikino, kad viskas pasikeitę ir V.Kasiulis turi grįžti tik į Vilnių", – pasakojo su B.Kasiuliene nuolat bendravęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

B.Kasiulienė Lietuvoje turėjo apsilankyti šį rudenį. Pirmiausia žadėjo atsiųsti paveikslus, o paskui ir pati atvažiuoti. Šios kelionės ji nesulaukė, tačiau savo pažadą tesėjo. Prieš mirtį ji perdavė Lietuvos mbasadorei Prancūzijoje Jolantai Balčiūnienei dailininko V.Kasiulio kūrybinį palikimą – kūrinių kolekciją ir archyvą Vytauto Kasiulio dailės muziejui Vilniuje įkurti.

Savo laiške B.Kasiulienė rašė, kad kolekcija ir archyvas – "tai Vytauto ir mano dovana jums". Tačiau atiduoti visą gyvenimą kruopščiai saugotus darbus ji sutiko tik įsitikinusi, kad jiems pristatyti bus įkurtas muziejus. "Kasiulis, nuo jaunystės iki mirties tiek daug dirbęs, tokio muziejaus tikrai nusipelno", – rašė ji.

Muziejus – po metų

Šeimos padovanotą kolekciją sudaro 596 V.Kasiulio kūriniai: aliejinė tapyba, pastelės, akvarelės, guašo technikos darbai, piešiniai ir eskizai, litografijos, parodų plakatai ir afišos. Muziejui taip pat bus perduoti asmeniniai dailininko daiktai ir V.Kasiulio archyvas. Muziejus maždaug po metų bus atidarytas Lietuvos dailės muziejaus reprezentaciniame pastate Goštauto g. 1.

"Kai tėvas buvo gyvas, apie galimybę parvežti darbus į Lietuvą negalvojo, nes ji tais laikais buvo užimta ir net nebuvo minties, kad kada nors bus kitaip. Bet jis būtų labai didžiavęsis ir man dabar didelė garbė, kad galime čia atidaryti muziejų", – kalbėjo V.Kasiulis, žadėdamas pats atvykti į muziejaus atidarymo šventę.

Dalį tėvo darbų V.Kasiulis pasiliko sau. "Nors, tiesą sakant, dabar net pats gerai nežinau, ką dar turiu, viskas įvyko taip greitai, nespėjau prisėsti, visko peržiūrėti. Galbūt vėliau ir mano turimi darbai bus perduoti Lietuvai, bet kol kas jie mano turtas. Aš juk irgi noriu paveikslų ant sienos pasikabinti", – šypsojosi jis.

V.Kasiulis prisipažino, kad iki šiol pats savo asmeninės tėvo darbų kolekcijos sukaupęs neturėjo – mama juos labai saugojo: "Sugebėjau jos išprašyti vienintelį paveikslą, kai dar gyva buvo. Norėjau jį pakabinti vaiko kambaryje. Tik iš ankstesnių laikų turėjau gal porą tapybos darbų ir keletą litografijų."

Į kūrybą įtraukdavo šeimą

Garsaus dailininko sūnus pats savo jėgų dailėje nebandė. "Visas mano gyvenimas sukosi tarp paveikslų, dažų, teptukų. Tačiau aš visada maniau, kad nemoku piešti, nes lygindavau save su tėvu. Mano sūnus, kuris, kaip ir aš, inžinierius, kai buvo jaunesnis, labai gražiai piešdavo. Ateitis parodys, kas iš to išeis, juk van Gogh'as pradėjo tapyti būdamas gal 35-erių", – šyptelėjo V.Kasiulis.

Iš savo paties vaikystės jam įstrigo tėvų pokalbiai apie paveikslus, į kuriuos būdavo įtraukiami visi šeimos nariai: "Rodydavo savo paveikslus, klausdavo nuomonės, kad galbūt ką nors galėjo padaryti kitaip, nuolat svarstydavo. Nežinojau, ką jam atsakyti."
Dėl tėvo pasakojimų ypatingą įspūdį V.Kasiuliui paliko ir Kaune aplankytas M.K.Čiurlionio muziejus. "Tuos paveikslus pažinojau tik iš knygų. Tėvas man juos rodydavo ir visuomet sakydavo, kad M.K.Čiurlionio darbus reikia pamatyti originalius, nes iš reprodukcijų jų grožio nesuprasi", – pasakojo jis.

Arūnas Gelūnas, kultūros ministras:

"Per visus Lietuvos nepriklausomybės metus tikrai retas atvejis, kad Lietuvos kultūra ką nors įgyja, o ne praranda. Girdime daugybę spekuliacijų kultūros temomis ir šio reikšmingo fakto, kad į Lietuvą sugrįžta tokia kolekcija, pervertinti neįmanoma.

Man pačiam vieną iš šio dailininko darbų teko matyti Kaune, kai dar buvau paauglys, apie 1980 m. Tuomet pirmą kartą sužinojau V.Kasiulio pavardę ir kad toks menininkas yra Paryžiuje. Apstulbino kolorizmas, visiškai kita spalvos traktuotė, kuri to meto kontekste mažų mažiausiai atrodė neįprasta ir labai ypatinga.

Tai, kad tokia kolekcija yra dovanojama sunkmečiu, kai Lietuvai nereikia išleisti praktiškai jokių lėšų įsigyjant kūrinius, yra tikras stebuklas, dovana, kurią Lietuva turėtų deramai priimti. Visiškai neabejoju, kad šis muziejus taps vienu lankomiausių Vilniaus kultūros objektų.

Tokią mano nuomonę patvirtina faktas, kad V.Kasiulio parodos katalogo jau baigiamas išparduoti antras tiražas. Vadinasi, ūkanotoje Lietuvoje, kur daugiau lietaus nei saulės, žaižaruojančios V.Kasiulio spalvos tikrai įkvepia žmonėms optimizmo, meilės menui."

Iš V.Kasiulio biografijos:

1918 m. gimė Simne. 1937–1941 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, 1941–1944 m. joje dėstė.

1944 m. emigravo į Vokietiją.

1946–1948 m. gyveno Freiburge, dėstė Dailės ir amatų mokykloje.

Nuo 1948 m. gyveno Paryžiuje.

1941 m. jo diplominis darbas buvo pripažintas geriausiu per visą mokyklos istoriją (šis paveikslas puošia Kauno muzikinio teatro fojė). Tais pačiais metais tapo Meno mokyklos dėstytoju.

1943 m. Kauno valstybiniame meno muziejuje surengė pirmą parodą, eksponavo apie 100 darbų. 1949 m. surengė pirmą personalinę parodą Paryžiuje. 1995 m. mirė, palaidotas Paryžiaus de Pantin kapinėse.

Produktyvus dailininkas paliko apie 1,5 tūkst. aliejumi tapytų paveikslų, 950 pastelių, 200 guašų, apie 50 litografijų.