E.Markūnas – apie didįjį žaidimą menininkų komandose

Vilniuje vykstančiose atrankose į šiuolaikinio meno parodas kaunietis dailininkas Eimutis Markūnas pastebi saviškių protegavimą, skirstymą į savus ir svetimus.

Ir džiaugiasi, kad meno pasaulis nesibaigia Lietuva. Užsienio šalyse kai kurie jo kūriniai yra labai paklausūs. Štai instaliacija „Išeinantys/Ateinantys“ iš miltų ir gausybės juodų kaliošų porų, primenanti brutalią svetimųjų invaziją, sutrypiančią šviesos lauką, jau ketverius metus keliauja po Europą. Tuo tarpu konceptualiojo E.Markūno, "Angies" grupės nario, kūrybos pradžia siekia vitražą.

– Šiuolaikinio meno centre Vilniuje tebevyksta paroda „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“, tačiau visiems Kauno dailininkams ten atstovauja vienintelis skulptorius Robertas Antinis. Jūsų akimis: ar Kaune nesukuriama nieko tikrai šiuolaikinio, ar čia vilnietiškas požiūris lėmė, kad Kaune kuriamas antrarūšis, nerimtas menas?

– Mene, kaip ir kitur, vyksta didysis žaidimas komandose, kai vieni yra sava „chebra“, o kiti yra svetimi. Vienus matai, o kitus ignoruoji. Jei kas nors svetimas į tavo vagoną įšoka – tai daugiau atsitiktinis reiškinys. Patogiausia tų svetimų visai nematyti, matyti tik savus, kuriuos jau pažįsti. Puiku, jei kažkieno kūriniai aktualesni, šiuolaikiškesni nei mano, bet čia gaunasi toks žaidimas į vienus vartus. Šioje situacijoje džiaugiuosi, kad pasaulis nesibaigia Lietuva. Ir ne Sibiro glūdumoj parodose dalyvauti kviečia, o Drezdene, Berlyne, Paryžiuj, Barselonoj. Tos parodos – puiki galimybė palyginti savo ir kitų menininkų darbus. Ir kai palygini, o jei dar gauni teigiamų atsiliepimų apie savo kūrybą, nesijauti provincialus. O jei kam atrodo, kad čia, Kaune, ar kažkur kitur yra provincija – tai gali būti ir mąstymo problemos. Provincialų tiek Kaune, tiek Vilniuje, tiek Berlyne yra. Pagaliau, ne dėl berlynų ar barselonų kuriama.

– Dailės akademijoje studijavote vitražą. Vėliau nuo jo nusisukote…

– Nenusisukau. Dar nuo studijų laikų mane domino ir tapyba, vien vitražas manęs visiškai netenkino. Vien juo užsiimantys žmonės man atrodė per sausi. Tokie dailininkai, kaip Henri Matisse arba Markas Chagallas, kurie kūrė vitražus ir tapė, arba užsiėmė skulptūra ir vitražu, man labai imponavo. Kuo labiau gilinausi, tuo labiau įsitikinau, kad menininkui reikia kažko daugiau, neapsiriboti viena dailės sritimi. Tai ir stengiausi daryti.

Dar studijuodamas tapiau, vėliau po truputį pradėjau domėtis šiuolaikinio meno kalba ir ją įvaldyti. Tarkim, 1985 m. kurti instaliacijas dar nebuvo net minties. Bet visas įgytų žinių bagažas įkvėpė drąsos bandyti kažką visai nauja. Norėjosi pabandyti kitokias išraiškos priemones. Ir jei tai gaunasi, tave pradeda kviesti užsienio šalys, pajunti, kad eini teisingu keliu.

Reikia pamiršti vitražą kaip cechinės kūrybos rezultatą, kažką, kas buvo kuriama Dailės kombinato laikais. Dabar arba tu darai meną, arba ne. Egzistuoja integracija tarp visų vaizduojamojo meno sričių. Nors kai kas puoselėja grynąsias sritis – tapyba, keramika, skulptūra, stiklas. Aš nesmerkiu – tai yra pasirinkimo reikalas. Man atrodė, kad vitražas turi eiti su kažkuo, kažkame.

Nenoriu būti pranašu ar diktatoriumi, sakyti: darykit taip ar kitaip. Čia kaip ir su studentais dirbant: bandai patarti, atrasti jų kelią, o ne primesti savąjį. Čia ne šaltkalvį mokyt, kad jis per tam tikrą laiką turi ištekintų konkretų „balvoną“, kurį galima pačiupinėti ir konkrečiai įvertinti jo kokybę. Menas – šiek tiek kitokia materija. Jo nei pačiupinėsi, nei paragausi, na, o kvapų gali būti visokių (juokiasi).

– Panašiu laiku, kaip jūs, į konceptualiųjų menų lauką perėjo ar bent jau bandė pereiti nemažai jūsų kartos atstovų: Arūnas Vaitkūnas, Česlovas Lukenskas, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Pajutote, kad tradicinėse dailės srityse būsite tik vidutiniai menininkai, ar tradicinių dailės sričių priemonės atrodė jau išsemtos?

– Man tai labai natūraliai gavosi. Viskas susidėjo – išoriniai ir vidiniai faktoriai. Dirbtinai nieko nedariau, nebandžiau pasirodyti „mandresnis“ nei iš tikrųjų esu. O priėjimas prie dailės modernizmo rėmuose manęs nebetenkino. Modernios formos aš jau atsikandau vitraže…

– Kas jums tapo konceptualizmo pranašu?

– Vieno pranašo nebuvo. Tiesa, dar sovietmečiu didžiulį poveikį man darė puikiausi vokiečių tapytojai neoekspresionistai Anselmas Kieferis, Georgas Baselitzas.
Su konceptualiuoju menu labiau susidūriau apie 2003 m. Buvau Barselonoj, o ispanai europiniam kontekste yra vieni rimčiausių konceptualistų. Pamačiau rimtų darbų, ir mano mintys pradėjo linkti į tą pusę, bet dar iš buvusių ekspresionizmo apkasų. Supratau, kad plastiškai reikia dirbti kitaip. Daugiausiai po Europą keliavo mano instaliacija „Išeinantys/Ateinantys“.

– Jūsų konceptualūs darbai nemažai važinėja po Europą. Ką ir kaip šioje srityje reikia kurti, kad sudomintum visko mačiusius vakariečius?

- Universalaus recepto nėra, bet jei norite kažko panašaus, prašom: kai susijungia kelios medžiagos, ir jei tai turi stiprų konceptualų arba idėjos pagrindą – jei tai įvyksta, ateina sėkmė. Užsienį domina daugiaprasmiškas menas. Iš užsienio kuratorių gaunamą žinią skaitau taip: svarbiausia – ne novatoriškumas, o autentiškumas. O dabar parodose dažnai pamatai: daug kas daro įvairių kūrinių kartotes, ir patys tame paskęsta, nes naujumo, šviežumo trūksta.

Ir Vakaruose rengiamose parodose – daug vidutinių kūrinių, kurie – buvę nebuvę, praeini ir užmiršti, neužkabina. O kompiuterinė tapyba arba „Facebook“ arbata, sukurta Fluxus manieroj, įsimena, yra paveikūs. 

Paskutinėse išvykose į rimtus meno renginius užsieniuose pastebiu: vėl stirėja ryšys tarp mokslo ir meno. Aišku, visada jie buvo tampriai susiję – dar futuristai XX a. pradžioje darė grojančias dėžes. O dabar pasitelkiamos šviesos, garsai, kompiuterija ir kiti dalykai. Dabar neretai prie vieno kūrinio dirba brigados. Berlyne teko matyti instaliaciją, prie kurios dirbo ir kompiuterininkų, ir vibrotechnikų brigados. Tiesa, efektu aš nebuvau sužavėtas.

Bet daromi didžiuliai projektai, gaunamos didžiulės lėšos, menininkas gali samdytis specialistus ir siekti užsibrėžto tikslo. Taip susidaro įspūdis, kad vienas šiuolaikiniame mene – jau ne karys. Aišku, paėmęs drobelę, gali ir toliau daugiau ar mažiau sėkmingai tapyti. Mes, darydami video projektus, dažnai patys ir filmuojam, ir montuojam, ir garsą dedam, o ten tokius dalykus paprastai daro specialistai.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad konceptualizmas išsisemia?

– Viskas išsisemia – net žemės resursai, ir tie nėra begaliniai. Jau Marse ieškom išteklių. Pagaliau, ateina laikas, ir žmogaus gyvybė baigiasi.

– Jei konceptualizmas baigiasi, galima prognozuoti, kas prasidės po jo?

– Prognozuoti nėra šansų. Nesu pranašas, nežinau.