Rudens iššūkiai

Po atostogų sugrįžimas į kitokią kasdienybę ne visiems vaikams lengvas – nerimą gali kelti ne tik akademiniai reikalavimai, bet ir socialinė aplinka, pokyčiai ar per dideli lūkesčiai.

„Daugiau nerimo patiria tie vaikai, kurie klasėje nesijaučia gerai, nes vyrauja patyčios ar, kaip jie sako, „yra piktų mokytojų“, kurių bijo. Taip pat natūraliai gali kilti nerimas, kai reikia keisti klasę ar mokyklą, nes atsiranda nauja ir nepažįstama aplinka, naujų žmonių, tenka prisitaikyti prie pokyčių“, – sako vaikų ir paauglių medicinos psichologė Simona Lukoševičienė.

Pasak jos, nerimas nebūtinai būna susijęs su mokykla. Pasitaiko, kad šeimoje vyrauja dideli lūkesčiai, nebūtinai susiję su akademine aplinka. Rudenį dažnai atsiranda naujų būrelių ar užklasinės veiklos, todėl noras visur suspėti irgi gali kelti nerimo jausmą.

Užklasinė veikla vaikui gali padėti, jeigu jis jaučiasi saugus, jam gerai sekasi. „Tačiau užklasinė veikla gali sustiprinti nerimą, kai tų veiklų yra per daug ir nebelieka laiko žaidimams ar tiesiog nieko neveikimui, kai veikla yra orientuota į rezultatą, o ne į procesą („tu turi laimėti“, „turi būti geriausias“) ir kai vaikas to nenori (pasitaiko, kad tėvai verčia lankyti kokį nors būrelį, nes patys vaikystėje norėjo)“, – aiškina specialistė.

Simona Lukoševičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jaudulys ar nerimas

Jaudulys po atostogų prieš pokyčius yra normalu, tačiau reikėtų pastebėti požymius, rodančius, kad peržengtos normalaus jaudulio ribos. Į keletą tokių požymių S. Lukoševičienė pataria atkreipti dėmesį.

„Kai vaikas sako, jog nerimą jaučia jau ilgą laiką (daugiau nei dvi savaites), ir net baigiantis pamokoms ar būreliams nerimas lieka, galima manyti, kad peržengtos normalaus jaudulio ribos. Jeigu tai jaudulys, jis paprastai praeina prasidėjus pamokoms ar sulaukus konkretaus dalyko, dėl kurio vaikas jaudinosi“, – teigia psichologė.

Ji vardija ir kitus požymius: nerimą be aiškios priežasties, greitai besikeičiančias emocijas, sunkumą atsipalaiduoti. Gali būti ir tam tikrų vietų ar situacijų vengimas, atsisakymas eiti į mokyklą, padidėjęs uždarumas ar net atsiradęs agresyvumas.

S. Lukoševičienė primena, kad gali pasitaikyti ir fizinių simptomų: pilvo ar galvos skausmas, pykinimas, sutrikęs miegas, didesnis nei įprastai prakaitavimas, širdies plakimo padažnėjimas, nuovargis, silpnumas.

Padėti, o ne apsaugoti

„Kartais, norėdami padėti vaikui, tėvai „gelbėja“ jį nuo visų nerimą keliančių situacijų: leidžia vaikui likti namuose, praleisti būrelius. Ilgainiui, kartojant tokį elgesį, vaikas išmoksta ne susidoroti su baime, bet jos vengti, kai pasidaro baisu“, – aiškina psichologė.

Daugiau nerimo patiria tie vaikai, kurie klasėje nesijaučia gerai, nes vyrauja patyčios ar, kaip jie sako, „yra piktų mokytojų“, kurių bijo.

Jos nuomone, nerimą gali sustiprinti ir nuolatiniai klausimai, pvz., „ar tau tikrai viskas gerai?“, „ar tu tikrai nori ten eiti?“ „Tokius klausimus vaikas gali suvokti taip: gali būti kažkas negerai ir galbūt turėčiau to vengti“, – sako specialistė.

S. Lukoševičienė siūlo keletą patarimų, padėsiančių vaikui susikurti mokyklinę rutiną, kad jis jaustųsi saugiau.

Galima sudaryti dienos planą, kad būtų aiškus kėlimosi laikas, valgymas, dantų valymas, rengimasis, kada reikia išeiti į mokyklą, kada grįžtama, kada pamokų laikas, poilsio ar žaidimų, būreliai, vakaro rutina.

Vaikui saugumo jausmą suteikia paaiškinimas, kas jo laukia: kokie pokyčiai, dienos eiga, kas po ko bus (aktualiau priešmokyklinukams, pirmokams, tačiau jeigu tai padeda, galima taikyti įvairaus amžiaus vaikams).

„Kadangi rytai dažnai būna chaotiški ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, galima kai ką pasiruošti iš vakaro, pavyzdžiui, susidėti kuprinę, pasiruošti rūbus, kuriais norima rengtis. Svarbu į visą procesą įtraukti vaiką, nes tai ugdo autonomiškumą, leidžia jausti, kad valdai situaciją“, – pabrėžia psichologė.

Svarbus mokytojo supratimas

Kadangi vaikas daug laiko praleidžia klasėje, įveikti nerimą jam galėtų padėti ir mokytojai. „Labai svarbu, kad mokytojas turėtų žinių apie galimus nerimo požymius, o šių žinių jis gali įgyti domėdamasis savarankiškai ar padedant mokyklos psichologui, socialiniam pedagogui“, – sako S. Lukoševičienė.

Ji pamini keletą požymių, rodančių, kad vaikas patiria nerimą: tai nenoras kalbėti prieš klasę, vangus atsakinėjimas; atsisakymas dalyvauti veiklose, atsiskyrimas nuo bendraamžių; dažnas klausinėjimas, ar teisingai atliko užduotį, ar nepadarė klaidų; susierzinimas, pyktis, kartais netgi agresyvus elgesys. Fiziniai simptomai: pilvo ar galvos skausmai, kurie patiriami prieš kontrolinį darbą ar atsiskaitymą žodžiu.

Psichologės teigimu, mokytojas gali padėti vaikui įvairiais būdais: jeigu vaikas nepasiruošęs, neversti kalbėti prieš klasę, pasiūlyti alternatyvų. Galima pasiūlyti vaikui padaryti pauzę, atsigerti vandens, o gal išeiti trumpam iš klasės, pasivaikščioti. Reikia skatinti vaiką, pagiriant ne tik už rezultatą, bet ir už pabandymą.

„Žinoma, realiai susiduriant su nerimą patiriančiu vaiku ar vaikais, tikrai nėra lengva iškart prisitaikyti ar sureaguoti taip, kad būtų palanku tiek vaikui, tiek mokytojui, tiek visai klasei“, – pastebi S. Lukoševičienė.

Kaip stiprinti pasitikėjimą

Kad vaikas lengviau įveiktų pokyčius, reikia stiprinti jo pasitikėjimą savimi. Psichologė pataria tėvams pastebėti ir pagirti ne tik už rezultatą, bet ir už pastangas, kurias vaikas įdėjo. Dera paaiškinti, kad nesėkmės yra normalus dalykas, kad tai galimybė mokytis.

„Reikia priminti vaikui ankstesnes jo sėkmes, pavyzdžiui: „Atsimeni, anksčiau šito bijojai, bet kaip puikiai tau vėliau tai sekėsi ir patiko“. Tai leidžia vaikui suvokti pokytį“, – sako S. Lukoševičienė.

Pasak jos, vaiko savarankiškumo skatinimas taip pat gali padėti stiprinti pasitikėjimą savimi, pavyzdžiui, galima leisti vaikui išsirinkti, kuriuo metu jis nori atlikti namų darbus, kokios spalvos megztinį nori vilktis, kokį užkandį nori imtis į mokyklą.

Taip pat psichologė primena, kad svarbu palaikyti vaiką, atliepti jo jausmus: „suprantu tavo nerimą“, „matau, kad nerimauji, kaip galėčiau tau padėti?“ Tai padeda jaustis priimtam, kuria saugumo jausmą.

Jei vis dėlto vaikas nepajėgia suprasti savo nerimo arba supratus nepavyksta jo įveikti pačiam ar padedant tėvams, kitiems suaugusiesiems, reikėtų kreiptis į specialistą.