Vakarai yra civilizuota bendruomenė ir elgiasi atitinkamai net ir su varžovais. Iš principo, tai yra gerai, bet tam tikrais atvejais tokiu požiūriu Vakarai klaidina patys save – jei varžovas yra absoliutus barbaras, jam niekaip neužtempsi civilizuoto žmogaus kaukės, kiek pats benorėtum jį tokiu matyti.

Potsdamo universiteto docento dr. Christiano E. Riecko nuomone, kiekvieną sykį, kai V. Putinas išbando NATO kantrybės ribas, seka toks pat atsakas – susirūpinimo pareiškimai, tam tikri riboti sprendimai, kiek sustiprinti vieną ar kitą gynybos elementą, bei raginimai neeskaluoti situacijos. Kitaip tariant, NATO vėl ir vėl pasiūlo Rusijai civilizuotą kelią ir taikingą sugyvenimą, bet posovietinio diktatoriaus psichologija tai išverčia į leidimą siautėti dar įžūliau. Rytinis Aljanso flangas jau seniai supranta tokio norais pagrįsto mąstymo ydingumą, deja, to nepasakysi apie daugumą įtakingiausių Aljanso narių.

– Po dronų atakos prieš Lenkiją NATO vadavietė nelaukė konsultacijų ir nedelsiant nutekino informaciją, kad agresija nelaikoma antpuoliu. Taigi, svarbiausias NATO prioritetas tą rytą buvo pasiųsti taikos balandį į Maskvą? Net ir po konsultacijų Aljansas tesugebėvo išspausti tik pareiškimą iš serijos: „nedarykite to daugiau“, ir net nepridėjo grasinimo: „arba bus pasekmės“.

– Pareiškimai tikrai nepasižymėjo jėga ir juose tikrai nebuvo grasinimo. Be abejo, pavienės NATO valstybės turi aiškų įsivaizdavimą, kas yra atgrasymas, bet, panašu, kad NATO vadavietėje nėra jokio aiškaus plano, kaip reaguoti į tokius dalykus. Taigi, atsakymas buvo suderintas ne su grasinimu, o su taikos pasiūlymu. Tai silpnas pasirinkimas, turint omenyje, kaip veikia rusų psichologija.

Man atrodo, kad visus nustebino pats faktas, kad tai įvyko. Lenkai aktyvavo NATO sutarties ketvirtąjį straipsnį. Tai buvo nuosaikus atgrasymo veiksmų signalas rusams, kad nei viena NATO šalis nepraignoravo atakos.

Tai, ką padarė rusai, iš tiesų nebuvo karinė agresija tiesiogine prasme, o veikiau gerai suplanuotas NATO reakcijos patikrinimas. Taip pat manau, kad tai neatsitiktinai padaryta „Zapad“ pratybų metu – rusai įtrauks pastabas apie NATO reakciją į savo karinio parengimo programas. Deja, turiu pripažinti, kad tai buvo gerai parengtas ir sėkmingas išbandymas: rusai gali beveik be galo siųsti bangas pigių dronų, o NATO į juos reaguoja, pakeldamas F-35 lėktuvus. Tokiai agresijai mes nepasiruošę ir šioje srityje turime asimetriją.

– Nemažai ekspertų tuo metu uždavė klausimą: „o ką dar galėjome padaryti“? Tai labai dvejopas klausimas, nes gali iš tiesų galvoti, ką daryti, o gali juo pridengti nieko nedarymą. Kurį variantą renkasi NATO?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Matyti, kad dabar Aljanse nėra bendro atsakymo „ką daryti“. Tradiciškai veikia ir geografinis faktorius, kai anaiptol ne visos Aljanso narės jaučia grėsmę, taip, kaip Lenkija ir Baltijos šalys. Todėl nenuostabu, kad NATO atsakas sulėtėja, jei nevyksta tiesioginė karinė invazija.

V. Putinas tai žino ir savo veiksmais apnuogino kai kurias Aljanso silpnąsias vietas. Visiškai neteisinga būtų sakyti, kad NATO yra „popierinis tigras“, tačiau Rusija parodė visam pasauliui, koks Aljansas gali būti nepaslankus.

Christianas E. Rieckas / Asmeninio arch. nuotr.

– Panašu, kad bent dalis NATO valstybių vis dar nesupranta, kaip veikia Rusija. Agresija iki šiol įsivaizduojama tik kaip cunamio banga, kažkas panašaus į 2022 m. invaziją į Ukrainą. Tačiau Rusija įprastai veikia ne taip – neateina kaip banga, o veikiau lėtai plinta kaip nuodinga pelkė ir šis lėtumas užmigdo priešininkus.

– Tokioje situacijoje reikia gilintis ne tik į Rusijos, bet ir į NATO psichologiją: Aljansas ar bent jau dalis jo narių iki šiol susikoncentravę į savęs pačių atgrasymą ir V. Putinas tuo naudojasi. Jis sugeba rasti spaudimui jautrius taškus ir pridaryti nemažų nemalonumų labai pigiais būdais.

Aljansas turi problemų ir jos niekur nedings artimoje ateityje. NATO lieka ir liks nuosaikiai gynybinėje pozoje, kas reiškia, kad Rusija vėl ir vėl kartos įvairaus pobūdžio provokacijas.  Maskva neperžengia konvencinės karinės agresijos ribos, o tai reiškia, kad dar bent kurį laiką NATO neturės iš anksto parengtų, automatiškai aktyvuojamų atsakymo mechanizmų.

Aljansas ar bent jau dalis jo narių iki šiol susikoncentravę į savęs pačių atgrasymą ir V. Putinas tuo naudojasi.

Tuo metu, kai Rusija gyvena savotiško karo su NATO būvyje ir tuo grindžia savo mąstymą, Aljansas, nors ir nepasakysi, kad lieka visiškai taikiame stovyje, bet yra per šviesmečius nuo karo meto mąstysenos. Iš to kyla tokia „civilinė“, tokia minkšta Aljanso retorika. Gauname paradoksą, kai pats NATO apie save visai negalvoja kaip apie minkštakūnį ir net mano, kad siunčia „kietą“ atsaką Rusijai, bet štai bėda – Rusijai atrodo visai kitaip. Daugelis Vakarų visuomenių struktūriškai yra pacifistinės, o tuo metu rusai jau daug metų mentaliai ruošiami ilgalaikiam konfliktui. Psichologiškai, abi pusės gyvena skirtingose planetose: jie pasiruošę karui, o mes – ne. Todėl manau, kad Rusijos provokacijos kartosis visame Rytiniame NATO flange. Tai, be abejo, nervins NATO vadavietę, bet neaišku, ar pakeis mąstyseną. Kol kas aš tokio pokyčio nematau.

Nepamirškime, kad nepaisant karinės dedamosios, NATO yra politinis aljansas ir sprendimai priimami per konsensusą. O dar, jei nebelieka amerikiečių, – Aljanso stuburo – europiečiams darosi sunkiau pasiekti konsensusą ir V. Putinas taip pat nuolat tikrina, kiek amerikiečiai vis dar įsitraukę.

– JAV dabar reikalauja, kad sąjungininkai Europoje prisijungtų prie antrinių sankcijų Indijai ir Kinijai. Kritikai teisingai pastebi, kad Donaldas Trumpas greičiausiai tai daro žinodamas, kad Europa pasuos, tačiau tai nekeičia esmės: nelabai sąžininga reikalauti iš JAV to, ko patys net negalvojame daryti.

– Europiečiai pirmavo nuo pat pradžių, taikant pirmines sankcijas tiesiogiai Rusijai, ir tai buvo ekonomiškai skausminga kai kurioms valstybėms. Visgi, dėl pirminių sankcijų europiečiai sugebėjo sutarti, bet antrinės – politiškai daug sudėtingesnis klausimas. Ypatingai, kai reikalas liečia Indiją, kurią D. Trumpas jau baudžia, o europiečiai mato kaip perspektyvią demokratinę prekybos partnerę, atsvarą Kinijai ir visai nenori gadinti santykių. Viena vertus, yra supratimas, kad dėl karo Ukrainoje reikia kažką daryti dabar pat, bet iš kitos pusės, tokie veiksmai kertasi su ilgalaike geopolitine vizija. Europa svyruoja tarp suvokimo, kad reikia veikti griežčiau, ir geopolitinių interesų. Nemėginu pateisinti europiečių, bet tai tikrai sudėtinga. Europa mato save kaip vieną iš pasaulio centrų, bet dar iki galo nesuvokia, kad be sunkių ir kartais griežtų sprendimų tokiu centru būti neįmanoma.

Beje, viskas ne taip paprasta ir pačiose JAV. D. Trumpas dabar dažnai priima vienasmenius sprendimus, beveik kaip karalius, bet tai nesitęs amžinai. Kuo toliau, tuo jam sunkiau bus tai daryti, nes dabar jis remiasi savo charizma, o tai netrunka amžinai.

Galiausiai, pažiūrėkime į tai, kokie sudėtingi vyriausybių koalicijų manevrai vyksta Europoje – Prancūzijoje ir Vokietijoje bei kai kur kitur. Tai tikrai nepalengvina sprendimų priėmimo ir taip pat žaidžia V. Putino naudai. Jam nebereikia, kaip Šaltojo karo metais, išlaikyti marionetinių režimų – pakanka tai šen, tai ten šliūkštelėti alyvos į jau degančius politinius nesutarimus.

NATO apie save visai negalvoja, kaip apie minkštakūnį ir net mano, kad siunčia „kietą“ atsaką Rusijai, bet štai bėda – Rusijai atrodo visai kitaip.

– Šių kalbų apie nesutarimus fone kartais kyla abejonių ir mūsų regione. Turiu omenyje ne Lietuvos kaimynes, besiruošiančias gynybai, o „pacifistinius“ mūsų sąjungininkus Europoje, kad atėjus dienai X jie šauks, kad „stovės su mumis iki galo“, bet neatsiųs nė vieno kareivio. Panašiai kaip britai ir Prancūzai „gynė“ Lenkiją neperžengdami savo sienų 1939 metais. Neketinu menkinti pasitikėjimo sąjungininkais, bet gal Rytinio flango valstybėms būtų sveika labiau planuoti gynybą remiantis savais ištekliais?

– Nestatyti visko vien ant kliovimosi sąjungininkais visada buvo ir bus protinga politika. Tokiais atvejais visada žiūrima į Suomiją, bet nepamirškime, kad herojiškai jos kovai prieš bolševikus labai padėjo gamtinės sąlygos ir šio gynybinio modelio nepavyks lengvai pritaikyti kitur. O štai tinkamas mąstymo būdas yra tai, ką gali perimti visi.

Mobilizuoti savo išteklius gynybai yra dalis į karo metą orientuotos mąstysenos ir ji yra teisinga. Tai nereiškia, kad turite visiškai militarizuotis, bet moraliai ruošti savo visuomenes ir aiškiai žinoti, kokiais ištekliais disponuosi kraštutiniu atveju, yra tiesiog protinga. Be to, tai labai galingas atgrasymo signalas priešininkui.

Nors ir ne visai taip pat, kažkuo panašiu požiūriu vadovavosi Vakarų vokiečiai Šaltojo karo metais. Bundesveras buvo pasiryžęs kautis iš paskutiniųjų, kad laimėtų laiko ateiti sąjungininkų pajėgoms. Kitaip tariant, laikėsi nuostatos, kad karas pereis per šalį du kartus – atremiant agresiją ir suduodant agresoriui atsakomąjį smūgį. Puikiai suprantu, kad siūlyti tai jums skamba labai ciniškai.

Pasitikėkite sąjungininkais, bet turėkite galvoje, kad jų pajėgų perdislokavimas yra labai sudėtingas, laiko reikalaujantis procesas. Sutelkti jūsų flange pakankamas pajėgas iš anksto taip pat labai sunku. Imkite pavyzdį iš lenkų, kurį nuolat pateikiu vokiečių politikams. 

Tai puikus pavyzdys, kad taikos metu pilnai įmanoma sutelkti ir skirti gynybai tikrai įspūdingus išteklius – daug didesnę dalį nei skiria vokiečiai ir daugelis kitų. Vokietija privalo daugiau padėti Lenkijai kuriant galingą Rytų flango gynybą – ne tik tiekti į Rytus ginkluotę, bet ir finansuoti jos įsigijimą. Iš vienos pusės, Lenkija tampa didžiuoju mūsų visų skydu ir suvokia, kad jai pirmai tektų prisiimti konvencinio smūgio galybę, bet patys neliktume nuošalyje ir padėtume sukurti ypatingai tvirtą skydą.

Europiečiai mėgsta kartoti absurdišką teiginį, kad mūsų ekonomika daug didesnė nei Rusijos. Na ir kas? Negi tai kažką keičia? Esminis dalykas yra gebėti ekonominę galią paversti karine galia, o čia mes vis dar stringame.