Traukinio mašinistė: tai labai romantiška profesija

Vaikystėje ji žaidė ne tik su lėlėmis, bet ir mašinėlėmis. Paauglystėje važinėjo traukiniais ir svajojo tapti mašiniste. Dabar 24 metų Agnė Krikštaponytė Lietuvoje yra pirmoji ir vienintelė  moteris, vairuojanti traukinius.

Vyrams vis dar egzotika

Taip, tai buvo viena didžiausių gyvenimo svajonių, kurią kaunietė įgyvendino prieš beveik dvejus metus: bent jau po nepriklausomybės atgavimo ji tapo pirmąja moterimi, turinčia  traukinio mašinisto pažymėjimą.

"Kol kas laukiu etato", – nekantrauja Agnė. 2013 m. ji baigė mokslus ir beveik dvejus metus važinėja greta mašinisto arba vairuoja traukinį jo prižiūrima.

Jau nuo paauglystės visada mieliau važinėjanti ne autobusais, bet traukiniais Agnė svajojo tapti mašiniste.

"Įstojusi nustebinau daug vyrų, – šypsosi A.Krikštaponytė, kurios švytinčias akis matydama mama pritarė dukters pasirinkimui. – Vieniems labai keista, neįsivaizduoja, ką gali veikti moteris tokiame darbe, kiti žavisi, pritaria. Tačiau kauniečiai geležinkelininkai jau įprato."

Vis dar didelė egzotika jauna moteris – kituose miestuose, kur sulaukia labai daug vyrų dėmesio.

Paklausta apie mokslus, ji šyptelėjo: "Iš pradžių sunkiausia buvo mechanika, technika. Vyrai įpratę prie technikos nuo jaunystės. Tačiau persilaužiau gan greitai. Kai darbas tavo svajonė, jis nebūna sunkus."

Gražiausia – prie hidroelektrinės

Atsakomybė, šaltakraujiškumas, gera reakcija, staigiai priimti sprendimai ir punktualumas. Tokias svarbiausias traukinio mašinisto savybes vardijo Agnė.

"Neįsivaizduoju nepunktualaus mašinisto, – sako Agnė, į pokalbį su žurnalistu atėjusi anksčiau, kas retai būdinga pašnekovams. Išgirdusi, kad vienas patyręs mašinistas iš Vilniaus Tadeušas Orlovskis tarp savybių paminėjo ir intuiciją, ji linktelėjo galvą. – Aha, teisingai pastebėta. Kartais išties reikia jutimo, intuicijos. Bet to moterims netrūksta."
O kur romantika? Juk šis darbas – vyriškas, tepalai, technika...

"O, mašinisto darbas labai romantiškas! – nesutiko dažnai besišypsanti A.Krikštaponytė. – Traukinio dundesys, variklio garsas ir nuostabūs vaizdai. Miškai, upės, gyvūnai. Lietuvą matau kitokią. Tokią, kurios neretai skubėdami žmonės nemato."

Dabar ji iš Kauno dažniausiai važinėja iki Marijampolės, Vilniaus, Radviliškio, Šiaulių.

Džiaugiasi įvairove, nes gali važinėti ir šilumvežiais, ir dyzeliniais traukiniais: įdomu laukti išlipančių, įlipančių keleivių arba važiuoti lėčiau ilgu, prekiniu traukiniu.

Pats gražiausias vaizdas? Vasara arba pavasaris, kai viskas žydi. Ir didinga Kauno hidroelektrinė, tekantis Nemunas, žaliuojantys miškai, atsiveriantys važiuojant nuo Rokų Palemono link.

Gaila gyvūnėlių

Pastebėjus, kad per gyvenimą mašinistas mirtinai sužaloja ne vieną žmogų, Agnė linktelėjo galvą: "Žinau. Yra tokių, kurie per kelerius darbo metus partrenkia ne vieną, yra tokių, kurie važinėja 20 metų ir – nieko."

Pirmoji mašinistė Lietuvoje neigia stereotipą, esą moteris negali vairuoti traukinio. Ji nepanikuoja ir neisterikuoja patekusi į sudėtingas situacijas.

"Taip, esu jautri, bet kai kažkas įvyksta, pirmoji mintis – ką daryti, o ne – ojojoj, – nedejuoja Agnė. – Laimė, mirties alsavimo gyvenime dar nejaučiau. Tikiuosi, to nepatirsiu. Bet jei įvyks nelaimė ir ne dėl savo kaltės partrenksiu žmogų, ką padarysi."

Tiesa, jai jau ne kartą spaudė širdį dėl dažnai ant bėgių išlekiančių ir mirtinai sužalojamų gyvūnėlių ar paukščių.