Ten, kur verkia vaikai, laimė negyvena

Svarbiausia – neužsisklęsti

Deja, daugelis suaugusiųjų nesugeba adekvačiai suvokti vaikų problemų: arba jos atrodo nereikšmingos, arba neranda laiko įsigilinti, arba pradeda moralizuoti. "Vaikų linijos" konsultantai neteisia – jie priima vaikus tokius, kokie jie yra, skatina išsipasakoti, stengiasi palaikyti ir kartu ieškoti išeičių.

"Sunkiausia patirti vaikų vienišumą, kai jie pasakoja apie skriaudas, patyčias, nelaimes, o tėvai per daug užsiėmę, nekreipia į tai dėmesio, draugų nėra. Tokiais atvejais stengiuosi drąsinti sakydama, kad dabar aš esu drauge ir noriu padėti. Sudėtingi pokalbiai su tais vaikais, kurie yra praradę viltį išspręsti savo sunkumą ir nemato jokių prošvaisčių. Tuomet ir pačiam konsultantui sunku nenuleisti rankų, surasti, kas vaiką palaikytų ir galėtų padėti", – dalijasi darbo subtilumais Julija.

Dažniausiai į "Vaikų liniją" kreipiamasi dėl sunkumų bendraujant su bendraamžiais, išgyvenamų patyčių, nesutarimų su tėvais, vienišumo, nepasitikėjimo savimi. Dažnai pasakojama apie patiriamą fizinę ir emocinę prievartą, depresiją, netgi kylančias mintis pakelti prieš save ranką. Tačiau greta šių išgyvenimų paaugliams daug jausmų sukelia ir, suaugusiųjų vertinimu, nerimti sunkumai: atsiradę spuogai ar baimė užkalbinti patinkančią merginą.

Tai rodo, kad į jiems rūpimus klausimus apie brendimą ir lytiškumą vaikai ir paaugliai negauna atsakymų savoje aplinkoje. Paaugliai prisipažįsta, kad artimiems suaugusiesiems jie negali ar nenori pasakoti savo išgyvenimų dėl įvairiausių priežasčių: yra sulaukę netinkamos reakcijos, jų jausmų ar išgyvenimų sumenkinimo, nežino, kaip pradėti kalbėti, bijo ir pan. Tokia suaugusiųjų reakcija juos tarsi įspeičia į kampą: vaikai jaučiasi vieniši, nežino, kaip elgtis ir kaip su tais jausmais gyventi. Skambutis ar laiškas "Vaikų linijai" dažnai sugrąžina viltį ir leidžia suprasti, kad yra žmonių, kuriems jis rūpi ir kurie nori padėti.

Vaikui – pagalba, savanoriui – patirtis

"Pokalbis padeda vaikui tą akimirką išlieti viską, ką jis išgyvena, ir nebijoti būti pasmerktam. Tada konsultantas jam padeda pažvelgti į situaciją iš šono, ir vaikas gali susidaryti kitokį vaizdą. Mes neduodame patarimų, o kartu su vaiku galvojame, ką galima pakeisti. Pokalbio metu jis pats ieško išeičių ir nusprendžia, kaip norėtų elgtis. Kartais neužtenka vieno pokalbio, todėl skatiname vaiką paskambinti dar kartą, kai tik norės pasikalbėti. Be abejonės, esant tam tikroms situacijoms, gali neužtekti tik pasikalbėti, tačiau skambutis "Vaikų linijai" jau yra pirmas žingsnelis", – paaiškina savanorė.

Pokalbis padeda vaikui tą akimirką išlieti viską, ką jis išgyvena, ir nebijoti būti pasmerktam.

Julija rekomenduotų kiekvienam norinčiajam išdrįsti ir pamėginti savanoriauti: įgyta patirtis yra neįkainojama. "Išmokau sustabdyti save, kai norisi moralizuoti ar teisti. Svarbu ne tik sužinoti faktus, situaciją, bet ir suprasti vaiko jausmus. Mes bijome paklausti, kaip jis jaučiasi, nes galvojame, kad tik dar labiau pagilinsime žaizdą. O čia išmokau, kad reikia klausti ir, užuot tradiciškai raminus, kad viskas bus gerai, reaguoti empatiškai. Visų pirma – išklausyti", – pasakoja Julija.

"Pokalbiai yra anonimiški, konfidencialūs. Jų metu sukuriama saugi erdvė dalytis savo jausmais ir išgyvenimais, – patikina Kauno savanorių koordinatorė Eglė Rojienė. – Tačiau būna situacijų, kai vien pokalbio nepakanka. "Vaikų linija" bendradarbiauja su Pagalbos vaikams linija, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kurios specialistai gali inicijuoti tolesnę pagalbą vaikui ar paaugliui su jo sutikimu arba gauti socialines, teisines konsultacijas."

Širdį veriančios istorijos

Kasdien kalbėdamiesi su vaikais ir jaunuoliais, kurie turi problemų ar jaučiasi vieniši, savanoriai išgirsta graudžių istorijų, kurios paliečia ir juos pačius.

"Ypač jautriai reaguojame, kai vaikas paskambinęs verkia ir sunkiai pasakoja skaudžius išgyvenimus. Esu kalbėjusi su mergaite, kurios istorija mane taip sujaudino, kad tik po kurio laiko pastebėjau, jog ašaros rieda ir man. Įsimintiniausias pokalbis, kai berniukas verkdamas pasakojo, kad jį muša tėvai, o jie mums kalbantis grįžo namo. Tada jis tyliai pašnibždėjo, kad turi eiti ir perskambins, kai galės. Visą likusį budėjimą laukiau jo skambučio ir dar ilgai negalėjau pamiršti mūsų pokalbio", – prisimena skaudžiai palietusius pašnekesius.

Tokiais atvejais, kai pokalbiai būna sunkūs ir patiems konsultantams, jie gali kreiptis į koordinatorius. "Mes mokome savanorius, kaip elgtis tokiais atvejais, kaip padėti sau, kaip nepriimti pokalbio asmeniškai. Savanoriai kviečiami pasidalyti po pokalbių ar laiškų kylančiais jausmais su savanorių mokytojais, organizuojami atvejų analizės užsiėmimai", – pasakoja koordinatorė Eglė.

Norintieji prisijungti prie komandos labai laukiami. "Į naujų savanorių atrankas ir mokymus kviečiame kelis kartus per metus. Norime ne tik palaikyti, bet ir plėsti savo veiklą, didinti mūsų teikiamos pagalbos prieinamumą vaikams. Tad mums nuolatos reikia naujų savanorių. Artimiausios atrankos vyks rugsėjį. Į jas galima registruotis mūsų internetinėje svetainėje www.vaikulinija.lt.", – ragina prisijungti prie prasmingos veiklos savanorių koordinatorė E.Rojienė.

Naudinga žinoti

"Vaikų linija" veikia nuo 1997 m. Parama suteikiama anonimiškai ir nemokamai tam, kad vaikai ir paaugliai visada nebijodami galėtų susisiekti ir pasipasakoti, paprašyti patarimo ar pasiguosti.

Tarnyboje dirba apie 250 konsultantų, iš jų – daugiau nei 200 savanorių. Tapti savanoriu gali suaugę asmenys nuo aštuoniolikos metų. Įveikusieji atranką dalyvauja mokymuose, kurie trunka keturis mėnesius – kartą per savaitę.

Vaikai ir paaugliai į "Vaikų liniją" gali skambinti kasdien nuo 11 iki 21 val. visoje Europoje bendru vaikų linijų numeriu 116 111, gali parašyti laišką internetu, užsiregistravę "Vaikų linijos" interneto svetainėje www.vaikulinija.lt.

2017 m. "Vaikų linijos" konsultantai atsiliepė į 165 849 vaikų ir paauglių skambučius, atsakė į 1 149 laiškus internetu.

Išgirsti – padėti

Man nėra nei daug, nei mažai tų metelių – visi šešiolika. Tėvai jau susipykę apie savaitę, mama miega mano kambary, tėvas – savo, vakar pareiškė, kad nori skyrybų. Dar niekada iki to nebuvo nuėję, tiesiog man baisu, mano tėvas – alkoholikas, čia jo butas, taigi žinau, kad teks kraustytis. Bijau būti namie. Mano tėvas kelia ranką prieš mamą. Aš nebežinau, ką daryti,  labai užsisklendžiau, vis dažniau verkiu, beveik nebemiegu. Prašau… Ką man daryti, aš nebeįsivaizduoju, pas senelius ar sesę negaliu vykti – bent šiuo metu.

Kai buvau penkerių, netekau tėčio. Skaudžiausia tai, kad jis mirė per savo gimtadienį. Kai jis gulėjo karste, aš netgi neverkiau, tada nesupratau, kad daugiau jo nematysiu. Dabar dažnai verkiu. Mama nesupranta, kodėl aš verkiu, ji sako, kad jis buvo man blogas tėvas, bet netikiu, tiesiog negaliu savęs priversti to daryti. Labai norėčiau, kad jis būtų čia, norėčiau, kad niekada manęs nepaliktų. Aš jo net neprisimenu, jis gyvena tik nuotraukose ir tetos pasakojimuose. Aš jo labai pasiilgau.

Vakar vakare buvau su draugais. Man pasidarė truputį negera, todėl prisėdau ant suolelio. Kol mano abu draugai nepradėjo man trankyti per galvą. Aš atsistojau ir vienam vožiau atgal. Jis įsiuto ir užsipuolė mane. Mes pradėjome muštynes. Antras mano draugas bandė mane nuraminti. Pradėjo laikyti, bet aš trenkiau jam ir grįžau muštis pas aną. Mes susimušėme iki kraujo. Aš netgi plaktuku mušiausi, kol jo neatėme. Vienam nosį labai skauda. O man lūžo krumplio kaulas. Dabar jaučiuosi šūdinai… Nežinau, ar su jais kalbėtis ar ką daryti... Ar jie su manim nori kalbėtis?

Man patinka viena mergina penktokė, aš šeštokas. Aš ją kabinau, šypsojausi, visada spausdavau "like" feisbuke ant jos nuotraukų. Bet aš ją matau su kitais vaikinais, ji man parašė, kad manęs nemyli. Net nežinau, ką man daryti, taip liūdna pasidarė, nieko dabar nesinori. Aš jai parašiau, kad ji man patinka, bet tai nieko nepakeitė. Ir jau antrą kartą tokia nelaiminga meilė.

Man penkiolika metų. Vieną dieną, artėjant vakarui, kai jau šiek tiek pradėjo temti, aš ėjau link savo namų iš gimtadienio. Buvau su puošniais marškinėliais, sijonuku. Kadangi esu liekna, tai atrodžiau, mano draugės nuomone, išties seksualiai. Taigi ėjau namo ir prasilenkiau su tokiu vaikinu, turbūt truputį vyresniu. Pastebėjau, kad jis apžiūrinėja mano kūną, ir tada jis manęs paklausė, ar gali mane palydėti iki namų. Nors visai to nenorėjau, aš sutikau. Mes ėjome dviese. Ten namų nebuvo, žmonių irgi. Mes tada ėjome miško takeliu, nes tik juo galiu nusigauti namo. Ir jis sustojo. Pradėjo bučiuoti į lūpas, aš sutikau, tada atsegė marškinėlius, sugriebė už krūtų… Ir nors aš tikrai to nenorėjau, jis man atsegė liemenėlę. Jis bučiavo kaklą, mano visą kūną… Bet aš jam leidau. Po to man visai gal patiko. Ir priėjome iki to, kad stovėjome beveik nuogi tame miškelyje. Jis buvo visiškai nuogas, o aš tik su triusikėliais. Ir tada, kai jau… tas dalykas baigėsi, jis apsirengė, pagriebė mano drabužius ir pabėgo. Likau stovėti nuoga. Aš verkiau. Nežinojau, kaip man reiks nuogai grįžti namo. Bet jis tuoj pat grįžo ir pasakė, kad nenori, jog aš verkčiau. Apsirengiau, tada mes išsiskyrėme – jis nuėjo į vieną pusę, aš – į kitą. Tėvams apie tai nieko nesakiau. Po kelių ar daugiau mėnesių man labai skaudėjo pilvą, dingo mėnesinės ilgam laikui, nujaučiau, kad galiu būti nėščia. Nusipirkau nėštumo testą, jį pasidariau, ir pasirodė, kad aš nėščia. Ką man daryti – aš nenoriu vaiko! Man tik penkiolika – aš negaliu juk turėti vaiko. Kiekvieną dieną verkiu ir noriu nusižudyti. Kartą nepavyko, bet bandysiu dar kartą. Prašau padėkite… Greičiau… Tėvams nepasakiau.

Iš "Vaikų linijos" diskusijų forumo