Skurdo šalyje – neįkainojamos patirtys

Košė po medžiu

Kelionė į Pietų Afrikos valstybę Svazilandą – jau penktoji UNICEF geros valios ambasadorės misija į skurdžiausias pasaulio šalis.

Šįkart joje, be UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės, V.Kochanskytei draugiją palaikė kunigas Ričardas Doveika bei žurnalistas Vytaras Radzevičius.

Savaitę tolimoje šalyje praleidę Lietuvos pasiuntiniai tradiciškai lankė vietos kaimelių gyventojus, kartu išgyveno dramatiškas jų istorijas, kurios suguls į vaizdo reportažus ir bus parodytos specialiame paramos renginyje "Už kiekvieną vaiką" rugsėjo 24 dieną per TV3.

Šįsyk aukos bus skirtos nuo bado bei ligų kenčiantiems Svazilando našlaičiams.

Kaip pasakojo Virginija, beveik pusę – apie 400 tūkst. – šios šalies gyventojų sudaro vaikai, iš kurių net apie 100 tūkst. – našlaičiai.

UNICEF organizacijos pastangomis jie bent kartą per dieną gauna pavalgyti. Ir jei ne ši pagalba, daugumai vaikų grėstų bado mirtis.

"Tai vadinama – dubenėlis košės po medžiu. Paprastai netoli mokyklų įrengiami centrai, kur našlaičiai atsineša žagarų, kad būtų sukurtas laužas, pastatomas puodas ir mokytoja, keletas močiučių savanorių verda košę ir dalija ją vaikams. Buvome keliuose šiuose centruose, matėme, kaip mažyliai tos košės laukia, kaip ją godžiai valgo, kai kurie suvalgo ne visą, o kažkiek pasilieka – galbūt sesutei ar broliukui", – potyriais dalijosi pašnekovė.

Dienai – 2 doleriai

Kaip skelbia statistika, bemaž 15 tūkst. šios šalies ūkių valdo vien vaikai. Čia nėra vaikų namų, jie gyvena vienui vieni, o didesnieji augina mažesnius savo brolius ar seseris.

"Dauguma tokių našlaičių neturi abiejų tėvų. Ir dėl to labiausiai kalta baisioji Afrikos rykštė – AIDS ir ŽIV, taip pat tuberkuliozė. Šios ligos siaučia taip stipriai, kad kaimuose gyvenimo trukmės vidurkis siekia apie 30 metų. Be to, dėl ne vienerius metus šalį varginančios sausros kenčia ne tik derlius, bet ir tenka naudoti nešvarų vandenį, vaikus alina įvairūs užkratai, viduriavimas", – apie kraujuojančias šalies žaizdas pasakojo V.Kochanskytė.

Anot pašnekovės, savo juodą darbą daro ir žmonių tamsumas bei prietarai.

Antai vienas populiarių įsitikinimų – kad jei susirgęs AIDS permiegosi su nekalta mergaite, išgysi.

Tokie mitai paakina kai kuriuos tėvus užsidirbti iš savo dukrų, negailestingą realybę atskleidė Virginija.

Žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei 60 proc. svazilandiečių – jie yra priversti išgyventi už mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną. Tad badas, ligos, vargana buitis ir gyvenimo sąlygos tapo šių žmonių kasdienybe.

Afrikoje ne tik karšta

"Tiesa, pirmą kartą, kiek dalyvauju UNICEF misijose, teko matyti, kad statomi būstai ir iš blokelių – jiems gaminti naudojamas cementas, molis. Arba akmenys sumūrijami cementu. Žinoma, tie nameliai nedidukai, vos 8–10 kv. m ploto. Tačiau jei žmogus pajėgia nusipirkti cemento, jis jau gali susiręsti tvirtesnę ir šiltesnę trobelę. Stogui dengti naudojamas šiferis. Civilizuotame pasaulyje jo raginama atsisakyti dėl asbesto, o mes bandome jį atiduoti jiems ir iš to dar uždirbti. Tačiau tai bent apsaugo žmones nuo lietaus ir vėjo", – kalbėjo UNICEF geros valios ambasadorė.

Lietuviams teko lankytis keliose šeimose, kurios gyvena iš žagarų supintose trobelėse.

Anot Virginijos, tarpus tarp tų žagarų bandoma kiek įmanoma užkaišyti moliu, tačiau jis pamažu išbyra. Tad tokia trobelė yra kiaurai perpučiama vėjų.

Misijos dalyviai ir patys galėjo patirti, kad ši šalis maloniais orais nelepina, tad labai pravertė iš namų pasiimtos ir šiltos striukės, ir megztiniai.

"Tuo metu, kai lankėmės Svazilande, buvo 26–27 laipsniai šilumos. Tačiau tokia temperatūra laikydavosi tik dienomis, naktimis ji nukrisdavo iki 5 laipsnių šilumos, rytai ir vakarai – taip pat itin šalti", – prisiminė pašnekovė.