Poetų pajėgos užėmė bunkerį

Bunkeris už Girulių „Juodoji tvirtovė“ magiškai traukia ne tik visokio plauko smalsuolius. Jau septintus metus vasaros pabaigoje čia į „Placdarmą“ susirenka poetai iš visos Lietuvos.

„Placdarmas-2006“ vakar sutraukė mažiau poetų nei praėjusiais metais. Vakar prasidėjęs, jis Girulių pakrantėje šurmuliuos ir šiandien. Visus septynerius gyvavimo metus renginys žinomas kaip laisvas poetų susitikimas, kuriame nėra vietos jokiai pompastikai ir dirbtinumui. Poeziją skaito tik lietuviai poetai, kuriuos gana subjektyviai atrenka ir pakviečia rengėjai. Kiekvienais metais eilėmis prabyla geriausi arba pakankamai stiprūs tokiais tapti poetai.

Vienas iš „Placdarmo“ rengėjų klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas džiaugiasi, kad sambūris išsiskiria iš kitų Lietuvoje vykstančių poezijos renginių jaukumu. Sulaukiantis nemažai poezijos gerbėjų, jis vis dėlto pirmiausia skirtas neoficialiam jos kūrėjų bendravimui.

Skelbdama „Placdarmo“ pradžią, vakar pirmąjį žodį - komunikatą - tarė vilnietė filosofė Nida Vasiliauskaitė. Ji šiemet yra renginio kapelionė. Pristatyta kaip viena labiausiai „Delfi“ portalo lankytojų nemėgstamų žmonių, filosofė kalbėjo apie suvienodėjusius, į sentimentalumą ir savimeilę nuklydusius poetus, filosofus bei jų gerbėjus.

Po filosofės provokacijos savo eiles skaitė poetai. Jiems parodytas ir ne visai poetinis „Placdarmo“ rengėjų siurprizas – Dariaus Meškausko „Urvinis žmogus“.

„Juodoji tvirtovė“ poetų sambūriui pasirinkta neatsitiktinai. Vokiečių pastatyta gynybai, ji taip niekada ir nepanaudota pagal paskirtį. Anot G. Grajausko, tokia erdvė tinka poetams, nes jie patys šiuolaikinės masinės kultūros pasaulyje yra atskiras reiškinys. Tad poetų „rezervatui“ bunkeris - puiki vieta ginti savo tiesas. Į militaristine dvasia dvelkiančią vietą susirinkę poetai tautinės nesantaikos nekursto, bet šiokia tokia rezistencijos dvasia išlieka. Bunkeris ir šalia ošianti jūra poetų sambūriui suteikia ypatingą aurą.