Bėgo nuo rutinos

Kai su Jūrate tarėmės dėl interviu, ji sakė nemėgstanti planuoti. Tad sutarėme tik preliminarų pokalbio laiką. Taip pat nutiko ir su Airija. Į ją vykti Jūratė neplanavo: bandė studijuoti – nepavyko, tuomet išvyko padirbėti į užsienį.

Šiandien Medučių šeima šurmuliuoja Šilagalio kaime, Panevėžio rajone, Jūratės ir Donato gimtosiose vietose. Jau bus trylika metų, kai čia gyvena. Donatas tiesina automobilius, Jūratė gamina sveikuoliškus gardumynus.

„Ką veiksime grįžę į Lietuvą, nežinojome. Tiesiog darbas Airijoje tapo didele rutina. Laisvų dienų turėdavome tik tada, kai nebūdavo klientų, o jų praktiškai būdavo visada“, – aiškina J. Medutienė, septynerius metus su vyru dirbusi ir gyvenusi svečių namuose „Hawthorn House b&b“ Meinuto miestelyje Airijoje.

Čia lietuviai turėjo pasirūpinti aštuoniais kambariais ir penkiais apartamentais. Jie darė viską: priimdavo užsakymus, apgyvendindavo ir išlydėdavo žmones, tvarkydavo kambarius, ruošė svečiams pusryčius ir pan.

Jūratė pasakoja, kad miestelyje buvo koledžas, į kurį atvykdavo studentai ir jų tėvai iš viso pasaulio, tad veiksmo jų administruojamuose svečių namuose netrūko.

Viskas buvo gerai, kol Medučiai gyveno dviese. Kai susilaukė vaikų, Jūratei viską aprėpti pasidarė per sunku. Moteris pradėjo austi mintis apie grįžimą į Lietuvą.

„Lietuvoje moterys turi nėštumo ir gimdymo, paskui – vaiko priežiūros atostogas, o aš ir laukiausi dirbdama, ir pagimdžiusi toliau ėjau į darbą, – atsidūsta J. Medutienė. – Pervargau, perdegiau. Pradėjau galvoti, kaip būtų gera namuose. Be to, norėjau, kad vaikai turėtų ryšį su seneliais“, – grįžimo į gimtus kraštus priežastimis dalijasi ji.

Šiandien Medučių dukrai Gabijai šešiolika, Toniui – keturiolika. Kai su tėvais grįžo iš Airijos, Gabija buvo beveik dvejų, o Tonis – vos kelių mėnesių.

„Kai gimė Tonis, supratau, kad darbo nebegaliu suderinti su vaikų auginimu – reikia samdyti papildomą žmogų. Nusprendžiau kelti sparnus, o svečių namai buvo perorganizuoti į ilgesnio laiko nakvynės namus“, – aiškina pašnekovė.

Aistra: gėlės – Jūratės širdies atgaiva. Kai savaitgalį išvažiuoja į turgų, grįžta pilnu automobiliu naujų sodinukų. / J. Medutienės asmeninio archyvo nuotr.

Namui užsidirbo

Išvykę į užsienį lietuviai norėjo tik užsidirbti butui, bet gavę gerą darbo pasiūlymą – tapti svečių namų šeimininkais – Airijoje užsibuvo.

„Uždirbtų pinigų užteko visam namui. Ieškojome jau pastatyto, bet kai neradome tinkamo, vyras nusprendė pats statyti: juk jis plataus profilio statybininkas“, – aiškina žmona.

Nusipirkę sklypą Šilagalio kaime, Medučiai nepuolė išsyk krautis lagaminų į Lietuvą. Donatas keletą metų vis skraidė gimtinėn ir pamažu statė šeimai namą, Jūratė tuo metu dirbo svečių namuose ir augino dukrelę.

Grįžę į Lietuvą, dar gerą pusmetį Medučiai gyveno pas Donato mamą. „Kai įsikėlėme į namą, dar pastoliai stovėjo, o vaikas vos ne spintoje turėjo miegoti“, – juokiasi Jūratė.

Gyvenimas pamažu stojo į savo vėžes – augo vaikai, kilo namas, o sulig kiekviena diena didėjo Jūratės noras atrasti save. Baigusi kulinarijos mokslus, moteris suprato, kad virtuvės šurmulys jos nedomina. Bandė studijuoti slaugą, bet širdis traukė kitur – namo, pas vaikus, prie gėlių kvapo ir žemės ramybės.

„Pagalvojau, kad nebe tie metai mokslams – išėjau, – šypsosi Jūratė. – Tačiau vėliau baigiau dekoratyvinio apželdinimo kursus. Dabar gėlės man – ir poilsis, ir džiaugsmas.“

Asortimentas: bruknės, šilauogės, avietės ir begalė kitų uogų, iš kurių gimsta gardžiosios Jūratės juostelės. / J. Medutienės asmeninio archyvo nuotr.

„Pakrikštijo“ vyras

Nuo pat atsikraustymo į naujus namus Jūratė sukosi galvodama, kuo galėtų užsiimti. Netoliese pasodino kelis aviečių krūmus – tiek, kad užtektų šeimai pasmaližiauti.

Šiandien iš tų uogynų šeimininkė gamina sveikuoliškas juosteles. Trina uogas su obuoliais ir medumi, džiovina padėkluose, o tada suka į spalvingas vaisių-uogų spirales. Pradėjo nuo savo šeimos, vėliau paragavo draugai. Skonis visiems patiko, tad Jūratė nusprendė pabandyti skanėstų gaminti daugiau.

Taip netikėtai atsirado mažas, bet labai savas verslas, o pavadinimą jam, kaip paaiškėjo, sugalvojo vyras.

„Donatas nėra iš tų, kurie mėtytųsi komplimentais: jis labiau mėgsta pajuokauti. Tik tas jo humoras labai savitas. Vadinu jį sarkazmu ant špilkų“, – juokiasi Jūratė.

Vieną dieną, prisimena ji, vyras grįžo namo ir sako: „Žiūrėk, ir tie, ir anie nedirba tiek daug, o kiek visko turi, o mes su tavim plušam kaip skruzdėlės – ir vis tiek nieko neturim.“

Nuo tada Jūratei galvoje įstrigo žodis – skruzdėlė. Donatas jį dažnai kartodavo, juokaudamas ragindavo žmoną: „Dirbk, skruzdėle, nesėdėk be darbo, kitaip nieko neturėsi.“ Taip iš vyro juokų ir kasdienio triūso pamažu gimė pavadinimas – „Skruzdėlės ūkis“.

„Dabar aš kaip ta skruzdėlė – vis bėgte ir bėgte. Tik pamiegi, ir vėl į darbus. Vieną valandą gamini, kitą – ieškai žaliavos, trečią – pakuoji siuntas, ketvirtą – sėdi prie kompiuterio ir priiminėji užsakymus“, – savo kasdieniu ritmu dalijasi „Skruzdėlės ūkio“ šeimininkė.

Moteris sako, kad toks nuolatinis judėjimas jai netgi patinka – prie chaoso priprato dar dirbdama Airijoje. „Būdavo, klientai parašo, kad atvažiuos trečią, o sulauki jų tik vidurnaktį, – prisimena ji. – Tada irgi neturėjau nė pusdienio ramybės, kad galėčiau tiesiog nuvažiuoti pas ką nors į svečius.“

Kai rankose laikau dar šiltą, ką tik sudžiovintą vaisių ir uogų juostelę, man atrodo, kad laikau saulės spindulį.

Skonis – pagal nuotaiką

Šiuo metu Jūratė gamina net 20-ies skonių skirtingas vaisių-uogų juosteles. Jos mėgstamiausios – bruknių, šiek tiek karstelėjusios. Paklausiausios – šaltalankių. Jūratės dukrai jos irgi labiausiai patinka. Visada, kai mama gamina, prašo, kad paliktų jai samtelį šaltalankių tyrės.

Pašnekovė džiaugiasi neseniai atradusi, kad jos kraštietė augina sertifikuotus ekologinio ūkio šaltalankius. Vadinasi, nuo šiol jos šaltalankių juostelės taps dar gardesnės ir populiaresnės.

„Man pačiai uogų skonis labai priklauso nuo nuotaikos. Dažnai vieną dieną norisi saldžiau, o kitą – karčiau“, – prisipažįsta „Skruzdėlės ūkio“ įkūrėja.

Vienas uogas Medučiai užsiaugina patys, kitų ieško ir perka iš aplinkinių ūkininkų. „Šįmet buvo šlapia vasara, daug lijo, tad ir uogų derlius iš to paties ploto net 30 proc. mažesnis nei buvo pernai“, – apgailestauja ji.

Ar nebuvo minčių sukurti išskirtinių vaisių juostelių skonių – tokių, kokius ledų gamintojai siūlo smaližiams?

Jūratė sako, kad idėjų jai netrūksta, tačiau eksperimentuoti ankstoka. „Juosteles gaminu vos metus. Gamybines patalpas įsirengiau buvusioje drabužinėje. Norint bandyti naujus skonius, reikia daugiau vietos ir modernesnių technologijų“, – aiškina J. Medutienė, šiuo metu vos spėjanti suktis tarp užsakymų, kurių padaugėjo po LRT laidos „Gyventi kaime gera“.

Apie verslo plėtrą ji irgi kol kas negalvoja. Jei gautų valstybės paramą – nebent tuomet. „Savais pinigais bijau rizikuoti. O jei mano verslas – tik trumpalaikė mada? Dabar žmonės išties susidomėję – ragauja, perka, bet nežinia, kas bus po metų, kitų“, – abejoja Jūratė ir priduria, kad labai nenori imti paskolos. Džiaugiasi, kad namą Šilagalio kaime abu su vyru pasistatė savo lėšomis, be bankų pagalbos.

Koks yra pagrindinis jos verslo principas – daugiau dėmesio skiria skoniui ar sveikatai? „Visą gyvenimą rūpinausi, ką dedu į burną. Jei būdavo sveika, bet neskanu, toks nusipirktas produktas stovėdavo lentynoje kelis mėnesius. Todėl man vienodai rūpi ir tai, ir tai“, – tikina Jūratė.

Viena iš trijų vaisių ir uogų juostelių sudedamųjų dalių yra medus. Anot gamintojos, jis suteikia skanėstams ne tik saldumo, bet ir minkštumo. Be uogų tyrės ir medaus Jūratė trintuvėje įmaišo dar ir obuolių, kurie papildo skonį.

Džiovinimo procesas gali užtrukti 10–30 valandų. Kuo mažiau padėklų džiovyklėje, tuo greitesnis rezultatas. Be to, pasak Jūratės, kiekviena uogų rūšis džiūsta skirtingai.

Mis: Jūratės mamos auginamos ožkytės kasmet dalyvauja grožio konkurse, o anūkė Gabija padeda jas papuošti. / J. Medutienės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimo kaime ypatumai

Kai buvo mokinė, Jūratė gyveno ir mokėsi Panevėžyje, o savaitgalius ir atostogas leisdavo pas mamą kaime, todėl gyvenimas gamtoje jai puikiai pažįstamas. Tačiau ne viskas ir čia medumi tepta, rožėmis klota.

Didžiausia problema – susisiekimas. Abu vaikai mokyklą lanko Velžyje, už 10 km nuo namų. Būreliai, pramogos – Panevėžyje, tad mamai dažnai tenka pabūti ir taksiste: „Kartais pirmyn ir atgal suvažinėju kokius keturis kartus per dieną. Jei pamokos baigiasi anksčiau, tenka mesti darbus ir važiuoti pasiimti vaikų.“

Jūratė prisipažįsta, kad važinėjimas labai vargina ir atima daug laiko. Ateityje tėvai žada pirkti dukrai mažą automobilį, nes ji jau turi teises ir šiuo metu vairuoja mažatūrį motocikliuką. Deja, artėjant žiemai, važinėti su juo darosi per šalta.

Ar paaugliams kaime netrūksta bendravimo? Tėvų nuomone, šiandienos vaikai dažnai pasineria į telefonus ir didžioji dalis bendravimo vyksta būtent ten. „Gyvai prisibendrauja mokykloje ir būreliuose“, – sako jie.

Medučiai, kol gyveno užsienyje, senų draugų neprarado. Tačiau šių laikų tempas toks didelis, kad susitikti su jais tampa vis sunkiau. Visi sukūrę šeimas, augina vaikus ir sprendžia savo kasdienius rūpesčius.

Į miestą Jūratės šiandien už jokius pinigus nepriviliotume. Pro langus ji mato kaimynus, bet nėra taip, kad girdėtų juos už sienos, kaip dažnai būna miesto daugiabutyje. Automobilį pasistatyti čia irgi problemų nėra.

Dar vienas kaimo prieš miestą privalumas – sveikesnis maistas. Dalį daržovių Medučiai patys užsiaugina, o kiaušinius, mėsą perka iš aplinkinių ūkininkų.

Barklainiuose, maždaug už 10 km nuo Medučių namų, gyvena Jūratės mama. Ji augina ožkas, kurios kasmet dalyvauja gražiausios ožkytės konkurse. Ne sykį jos augintinės yra pelniusios pagrindinį prizą.

Dukra džiaugiasi, kad, atvykusi aplankyti mamos, niekada neišvyksta tuščiomis rankomis, o mamos ožkų sūriai be galo gardūs.

Atgaiva širdžiai – gėlės

Vaisių-uogų juostelėmis Jūratė daugiausia prekiauja internetu. Taip pat gerai veikia reklama iš lūpų į lūpas. Vienas paragavo – patiko, pasiūlė kitam. Taip sveikuoliškų pagardų gerbėjų eilė vis ilgėja.

Ar tautiečiai vertina rankų darbo produktus? Ar nesako, kad jie per brangūs?

„Iš tiesų Lietuvoje maisto kainos yra vienos didžiausių Europoje. Bet problema dažniausiai ne kainos, o atlyginimai – jie per maži. Yra dviejų tipų žmonės: vieni vertina sveiką maistą ir neskaičiuoja, o kiti gyvena nuo algos iki algos ir svarbiausia jiems – tiesiog išgyventi. Gal todėl ir sako, kad rankų darbo produktai brangūs“, – svarsto Jūratė ir priduria, kad tik pats gamintojas gali tiksliai žinoti, kiek kainuoja jo produktas ir ar jo kaina teisinga.

Tarkim, 1 kg obuolių kainuoja 1 eurą, o iš 10 kg džiovinant lieka tik apie kilogramą. Dar reikia pridėti elektrą, laiką, darbą, pakuotes, mokesčius, vadinasi, 1 kg savikaina išauga iki 40 eurų.

Paklausta, ar be verslo turi dar kokią nors širdžiai mielą veiklą, Jūratė rodo nuotraukas su gėlėmis. Jas apeiti, apžiūrėti, išuostyti, paglostyti moteriai didžiausias malonumas ir poilsis.

Kai oras geras, pašnekovė sporto klubą randa tiesiog lauke, ūkyje, atlikdama kasdienius darbus. Jei lyja arba spaudžia šaltukas, važiuoja sportuoti į miestą. Ten susitinka ir su žmonėmis, turinčiais panašių pomėgių. „Svarbiausia judėti, nes tuomet gaminasi laimės hormonai“, – įsitikinusi ji.

Jei atsirastų visiškai laisva diena, Jūratė, sako, tiesiog gulėtų saulutėje ir nieko neveiktų – leistų sau tinginiauti.

Tegul vaikai lieka Lietuvoje

Ką Jūratė patartų žmonėms, svajojantiems grįžti iš emigracijos, bet vis dar nesiryžtantiems?

„Žmogus pats turi jausti, ar nori grįžti, ar ne. Finansinė pusė nėra pati lengviausia. O kur dar adaptacija – ilgą laiką gyvenęs užsienyje turi vėl visko mokytis iš naujo“, – įsitikinusi J. Medutienė.

Airiams ji negaili gerų žodžių: mandagūs, šilti, paslaugūs, puikiai juos priėmė. „Kartais net būdavo gėda prisistatyti kaip lietuvei, nes kai kurie mūsų tautiečiai ten išgarsėję ne iš gerosios pusės“, – apgailestauja ji.

Medučių atžalos dažnai užsimena, kad po mokyklos norėtų kelti sparnus į užsienį, kaip kadaise tėvai. Tokios kalbos Jūratei nelabai patinka. Ji puikiai žino emigracijos skonį, o tiksliau – širdies skausmą, kai reikia skirtis su šeima.

Jūratė ramina save mintimi, kad gal pakaks, jei vaikai išsikraustys į kitą Lietuvos miestą. „Aiškinu jiems, kad užsienyje pinigai patys į kišenes nekrenta – tenka daug dirbti, išmokti nuolankumo“, – apibendrina emigraciją.

Kaip save įsivaizduoja po penkerių ar dešimties metų? „Nepervargusią, laimingą. Norėčiau, kad sveikuoliškų pagardų gamyba teiktų tokį patį džiaugsmą, kokį teikia dabar. Kai rankose laikau dar šiltą, ką tik sudžiovintą vaisių ir uogų juostelę, man atrodo, kad laikau saulės spindulį“, – šypsosi ji.

Kas svarbiausia, ji jau rado – vietą, kur gera būti, žmones, dėl kurių verta stengtis, ir gyvenimą, kuris pagaliau priklauso jai pačiai.