Partizanų uniforma vilkintis istorikas: jeigu sulaukiu klausimų – tikslas pasiektas

Humanitarinių mokslų daktarui ši veikla padeda atkurti tai, kokiais daiktais naudodavosi partizanai, kaip atrodė jų slapstymosi aplinka. D.Juodis, kaip ir kiti karo istorijos rekonstruktorių klubo "Partizanas" nariai, šiuo metu įnikęs į edukacinį projektą "Daumanto būrys: Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo desanto uniformų ir ekipuotės rekonstrukcija ir pristatymas visuomenei".

Entuziastai sukaupę milžinišką žinių bagažą, tačiau dėmesį labiausiai traukia tai, kad jie dėvi rekonstruotas partizanų uniformas, taip pat galima realiai pamatyti, kaip atrodė kovotojų už laisvę ekipuotė.

D.Juodis sakė negalįs pasigirti siuvėjo talentu, tačiau bendraminčiams labai praverčia jo randama archyvinė informacija, pagal kurią galima tiksliau atkurti tai, ką dėvėjo, kuo naudojosi, kaip gyveno partizanai.

Kalbintas istorikas yra vienas tų, kuris per renginius visuomenei padeda pristatyti turimą istorinę medžiagą apie partizanus ir ginkluotą pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovą, gali atsakyti į pačius įvairiausius interesantų klausimus, susijusius ne tik su įvairiomis buitinėmis ar kitokiomis smulkmenomis, bet ir platesniu istoriniu kontekstu.

Per renginius D.Juodžiui labai praverčia ir akademinėje veikloje sukauptos žinios – partizaninio pasipriešinimo laikotarpis įsiterpia į jo mokslinių interesų sritį apie okupuotos Lietuvos istoriją (1940–1990 m.).

– Svarbiausias partizanų laikų rekonstrukcijų objektas tikriausiai yra uniformos, kepurės ir avalynė. Kaip jie atkuriami? Iš kur ekspozicijoje atsirado partizanaujant pravertusių daiktų?

Nepatirsime tų jausmų, kuriuos galėjo patirti partizanai.

– Rekonstrukcija vyksta pagal išlikusias nuotraukas ir kitus archyvinius dokumentus. Partizanų vadų įsakymuose būdavo aprašomi aprangos reikalavimai, kokių daiktų jie privalo turėti su savimi. Kai ką partizanai aprašydavo įvairiuose tarnybiniuose raštuose ir asmeniniuose laiškuose. Geros raiškos nuotraukose galima įžiūrėti įvairių detalių: ne tik, kokie ginklai, bet ir kokie žiūronai, atpažinimo ženklai, antsiuvai ant rankovių, apdovanojimų juostelės, kas yra prie diržo – peilis, granata ar pan. Kartais ant diržo matai kažkokį daiktelį, bet niekaip nesupranti, kas ten. Kažkokia virvelė, grandinėlė. Tai tik puošmena ar ir praktiškai pritaikoma? Kartais tai ir lieka paslaptimi. Iš nuotraukų taip pat nesužinosi, kas yra partizanų kišenėse ar kuprinėlėje – planšetėje. Geriausiai vaizdą pavyksta atskleisti, kai sujungiami keli informacijos šaltiniai.

Klube vieni kitus konsultuojame, kaip turi atrodyti uniformos, padedame gauti ir ekipuotės detalių, ir reikiamos medžiagos uniformoms, kepurėms. Keli klubo nariai turi siuvėjo talentą, tad kooperuojamės.

Asmeniškai mano turima uniforma neatspindi konkretaus būrio. Turiu kai kurių antsiuvų. Jie nusako apygardą, kuriai partizanas gali priklausyti. Įvairovės dėlei dėvime įvairių apygardų antsiuvus. Viena mano kepurė siūta pagal smetoninės Lietuvos kariuomenės kepurės modelį Latvijoje, kita – pas kolegą Lietuvoje. Medžiagas reikia siųstis iš užsienio. Ir uniformų, ir kitų to laikmečio daiktų, pavyzdžiui, žibalinės lempos, bidonėlio vandeniui, peilio, muilinės, puodelių, diržų, aulinių batų ar pan. klausimu dar labai padeda sendaikčių turgeliai.

– Ar muziejuose saugomos partizanų uniformos jums nepasitarnauja kaip pavyzdžiai?

– Visuose Lietuvos muziejuose yra vos kelios autentiškos partizanų uniformos, kepurės. Mūsų, rekonstruktorių, dėmesį atkreipia ir kiti daiktai, išsaugoti partizanų rėmėjų ar rasti archeologinių kasinėjimų metu. Labai mėgstu lankytis muziejuose Lietuvoje ar užsienyje, svarbu, kad pamatyčiau ar sužinočiau kažką naujo. Lietuvos muziejuose, Lietuvos ypatingajame archyve išliko gana nemažai partizanų antsiuvų. Kolega rekonstruktorius Ramūnas Skvireckas yra atkūręs dešimtis partizanų antsiuvų, remdamasis autentiškais pavyzdžiais, saugomais muziejuose ir archyvuose.

Praverčia rekonstruktoriams ir gyvi pokalbiai su liudininkais, užrašyti jų pasakojimai, taip pat sovietinio saugumo bylos, nors dažnai aktuose sovietų saugumiečiai, žuvus partizanui, prie jo rastus daiktus aprašydavo tik bendrais bruožais: pavyzdžiui, rasta nuotraukų, įvairaus susirašinėjimo. J.Lukšos, kuriam susekti buvo pasitelktos visos įmanomos pajėgos, atveju yra išsamūs po jo žūties paimtų daiktų sąrašai – daiktai suskaičiuoti vienetų tikslumu. Jų užrašyta 60–70 pozicijų.

– Kur atsidurdavo daiktai, sovietų paimti iš partizanų?

– J.Lukšos atveju labai sudėtinga pasakyti apie šių daiktų tolesnį likimą. Radijo stotys galėjo patekti į vadinamuosius čekistinės šlovės muziejus ar tapti metodine priemone.

Ginklai būdavo skiriami savoms karinėms struktūroms, kartais sunaikinami, dokumentai panaudoti operatyviniams reikalams, iš jų bandydavo išsiaiškinti partizanų paslaptis. Dalis dokumentų tapdavo įkalčiais partizanų ar ryšininkų baudžiamosiose bylose. Daiktai, pažymėti kaip neturintys jokios vertės, būdavo sunaikinami, kaip ir dalis nuotraukų, kitokių dokumentų, buities daiktai – pavyzdžiui, nosinė, šaukštas. Dėl brangesnių daiktų sovietų ataskaitose esu skaitęs visokių atvejų. Dažniausi brangūs daiktai būdavo laikrodžiai. Juos užprotokoluodavo ir atiduodavo parduoti į parduotuves, gautas pelnas turėdavo papildyti valstybės biudžetą. Bet kai kuriuos laikrodžius įsidėdavo į kišenę. Esu skaitęs, kad agentams smogikams, kurie persirengę partizanais eidavo į kontaktą su tikrais partizanais ir juos likviduodavo – nušaudavo, oficialiai nedrausdavo rastus daiktus kaip trofėjus pasilikti sau.

– Ką brangiausio turėdavo partizanai?

– Žiūrint, ką turite omenyje – materialine ar moraline prasme brangiausio? Kalbant apie materialius dalykus, partizanai nebuvo tie, kurie turėjo brangenybių. Dažniausiai, kaip jau minėjau, kaip vertingus daiktus iš partizanų pasiimdavo laikrodžius: kišeninius ar rankinius. Tais laikais laikrodį ne kiekvienas žmogus galėjo turėti.

Brangiausi dalykai, kalbant apie partizanų tarnybą, buvo dokumentai ir partizanų nuotraukos, papuolę į sovietų saugumo rankas. Partizanams jie kėlė didelę grėsmę – juk juose buvo daug visokių paslapčių, iš jų buvo galima nustatyti partizanų tapatybes. Buvo net leidžiami įsakymai partizanams nešiotis tik tuos dokumentus, kurių tam kartui reikėdavo, kitus rekomenduota slėpti.

Apranga: prie Nemuno ties Jurbarku po vieno visuomeninio renginio D.Juodis nusifotografavo vilkėdamas partizanų uniformą, pasiūtą pagal tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformos modelį. Dariaus Juodžio asmeninio archyvo nuotr.

– Jeigu nuotraukos kėlė didelį pavojų, kodėl partizanai taip dažnai fotografuodavosi?

– Taip, tai buvo prieštaringas dalykas. Konspiraciniais sumetimais jos buvo nereikalingos, tačiau istoriniams tyrimams, ypač rekonstrukcijai, nuotraukos – nepamainoma pagalba. Visko dienoraščiuose neaprašysi, o nuotraukose matyti visas uniformų, ekipuotės vaizdas. Dalis partizanų nuotraukų išliko, nes jos buvo perduotos ryšininkams. Kitos išliko, nes buvo prisegtos prie partizanų baudžiamųjų bylų, sudarytų sovietų saugumo.

Partizanai daug fotografavosi, remiantis jų pačių dokumentais, – atminčiai apie juos išsaugoti. Ypač kai į pasipriešinimo pabaigą silpo kovos, žūties tikimybė buvo didelė ir labai reali, partizanai buvo raginami rašyti savo atsiminimus ir slėpti juos, kad išliktų. Tai savęs įamžinimas ir palikimas atminčiai.

– Kas juos fotografuodavo?

– Fotoaparatus turėjo ir patys partizanai, vieni kitus fotografuodavo. Kitais atvejais atvykdavo patikimas ryšininkas-rėmėjas. Kai kurie jų labai gerai išmanė fotografijos meną. Pavyzdžiui, Adolfą Ramanauską-Vanagą su vanagiukais fotografavo fotografė Gražina Pigagaitė. Tais laikais fotografija buvo sudėtingesnė ir techniniu, ir konspiraciniu atžvilgiu – partizanų nuotraukų negatyvai buvo ryškinami ir nuotraukos daromos paslapčia.

Pažinojau partizanų ryšininką Petrą Pocių-Beržą, kuris išsaugojo 120 Prisikėlimo apygardos vieno partizanų būrio nuotraukų negatyvų. Iš pradžių negatyvus slėpė butelyje, grįžęs iš lagerio jį išsikasė, vėliau išsivežė į tremtį, saugojo iki 1990-ųjų.

– Kiek nuotraukos atspindėjo tikrą partizanų gyvenimą?

– Tais laikais fotografija buvo nekasdienis dalykas. Nuotraukose visi stengėsi atrodyti gražiau nei kasdienybėje. Ir uniformą apsirengdavo, nors kasdien jos nenešiodavo, ir tvarkingiau atrodydavo, nei realiame gyvenime. Partizanų gyvenimas bunkeriuose buvo labai sunkus. Nusiskusti ir apsiprausti galėdavo ne tada, kai norėdavo. Bunkeryje reikėdavo išgyventi dvi savaites ar visą mėnesį, iš jo neišeinant… Nuo sunkių buitinių sąlygų jie negalėjo pabėgti. Gerai, jeigu ryšininkai iškūrendavo pirtį ir pakviesdavo.

Nuotraukose dažniausiai pozuoja stovintys partizanai. Nesurežisuotų nuotraukų – mažai. Yra sėdinčių prie laužo, valančių ginklus, bet neaišku, ar fotografas nepaprašė specialiai parodyti tokių scenų. Dainavos apygardos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje aprašė, kaip prieš fotografą vaidino dirbantis. Tačiau nuotraukos vis tiek atspindėjo tą laikmetį, nes jose – to meto apranga, daiktai.

– Kalbant apie buitį, kurie daiktai buvo svarbiausi partizanams išgyventi?

– Žiemą buvo reikalingi kailiniai ir geresni batai, o jie greitai plyšdavo. Reikėdavo nuolat taisyti, siūti. Bunkeryje maistui laikyti nebuvo tinkamų sąlygų. Tai ypač galima pajausti iš dienoraščių. Daiktams, kuriuos turėdavo, labai nepalanki buvo drėgmė, o bunkeriai jos buvo tiesiog persismelkę. Dienoraščiuose užsimenama, kad dėl drėgmės drabužiai pūdavo tiesiog ant kūno, rūdydavo ginklai. Reikėjo sausiau laikyti šovinius, nes sudrėkę neiššaudavo. Drėgmė labai kenkė ir pačių partizanų sveikatai.

– Galima sakyti, kad partizanai turėjo labai mažai malonumų? Ką jie galėjo sau leisti?

Praverčia rekonstruktoriams ir gyvi pokalbiai su liudininkais, užrašyti jų pasakojimai, taip pat sovietinio saugumo bylos.

– Prisiminiau L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio įrašą, kaip jis gyveno bunkeryje, ir ryšininkai atnešė lauktuvių. Citatos tiksliai nepakartosiu, bet pagrindinė mintis tokia: ir štai po tokio prasto maisto Tėvukas (partizanų vadas Sergijus Staniškis-Litas) ant primuso verda kiaušinius. Kokia palaima, kad jie švęs šv.Velykas ir gaus šilto šviežio maisto po pašvinkusių lašinių! Kitas partizanas aprašė jausmą, kai po daug mėnesių atsigulė pamiegoti lovoje. Tuometėmis sąlygomis tai buvo šviesesnė buitinio gyvenimo akimirka.

– O kaip dėl alkoholio?

– Partizanų vadovybė iš karto įžvelgė didelę bėdą. Alkoholio vartojimas ypač karo sąlygomis yra nelaimė. Ir partizanų dienoraščiuose rašoma, kad alkoholis kėlė didelių problemų. Tuo metu Lietuvos kaimas labai sunkiai gyveno. Žemės ūkio kolektyvizacija, ateitis miglota, aplinkui tremtys, kraujas liejasi... Žmonėms iš po kojų išmuštas pagrindas. Ir alkoholio kaime išgerdavo daug. Valstybinio nebuvo, gerdavo naminį – samanę. Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas dienoraštyje rašė apie alkoholio žalą: kiek žuvo partizanų dėl šio neatsakingo veiksmo. Būdavo leidžiami įsakymai, draudžiantys partizanams vartoti alkoholinius gėrimus, raginta įsirašyti į blaivininkų gretas. Alkoholis užmigdo budrumą, žmogus ima nepagrįstai drąsiau elgtis. Tačiau situaciją buvo sudėtinga suvaldyti. Čia ne kareivinėse dislokuota kariuomenė, kai kiekvieną vakarą galima patikrinti, ar kas nevartoja, ir tvarka greitai įvedama. Atrodo, Dainavos apygardoje buvo įsakymas ignoruoti pasilinksminimus, nes šokiuose kartais tarp partizanų ir vietinių kildavo konfliktų.

– Kaip partizanai rašydavo dienoraščius?

– Turėdavo pieštukų, rašalinių parkerių arba naudodavosi plunksnomis. Įsakymai buvo spausdinami rašomosiomis mašinėlėmis, kurias turėjo tik štabai. Dar naudoti rotatoriai-dauginimo aparatai. Sovietų saugumui susekus ir likvidavus, pavyzdžiui, apygardos ar rinktinės štabą, dideli nuostoliai būdavo partizanų žūtys, o kartu – ir leidybos įrangos netektis.

Tarpukariu buvo privalomas keturių klasių, tuomečių skyrių, išsilavinimas. Partizanai buvo raštingi, jau nekalbant apie partizanų vadus. Nemažai jų buvo labai išsilavinę, iki išeidami partizanauti dirbę kaimo mokytojais. Vėliau būtent jie leido partizanų spaudą. Partizanai yra parašę daug eilėraščių, dainų. Vieni rašė, kiti piešė.

Dienoraščiai – labai įdomus šaltinis, nes jie pildyti čia pat, aprašant kasdienius įvykius ir savo jausmus. Juos rašė ne visi partizanai, o ir iš rašytų išlikę gana nedaug. Vieni rašė trumpai, kiti – labai detalizuotai ir įdomiai.

– Uniformų, kitų daiktų rekonstrukcijos reikalauja daug žinių, laiko, pastangų. Kokia rekonstrukcijų nauda?

– Jos pasitarnauja istorijai pažintii, pačių rekonstruktorių žinioms pagilinti. Mūsų, rekonstruktorių, veiklą galima suskirstyti į kelias sritis. Į edukacines paskaitas mokyklose važiuoju apsivilkęs rekonstruotą partizano uniformą. Didžiulių stendų negaliu nusivežti, pasiimu, kas tilptų sudėti ant stalo. Apranga, rekonstruoti daiktai yra vaizdinė medžiaga, kuri man padeda geriau išdėstyti, papasakoti temą. Į mokyklą niekada negalima važiuoti pasirašius ant lapelio tekstą ir jį tik perskaityti. Jau tada geriau net nevažiuoti.

Be to, niekada nepasakoju bendrų žinių, to, ką galima rasti vadovėliuose ar "Google" paieškoje.

Mūsų klubas "Partizanas" dažnai dokumentinių filmų kūrėjams padeda atkurti istorines scenas. To laiko vaizdinės medžiagos yra, bet ne filmuotos. Kinas irgi turi šviečiamąją misiją.

Palygino: "Partizano" nariai kartais atkuria ir konkrečias partizanų nuotraukas, pozuodami patys – šiai rekonstruotai nuotraukai vyrai sustojo Minaičiuose, kur 1949 m. buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Dariaus Juodžio asmeninio archyvo nuotr.

– Kuo rekonstrukcijos jus žavi labiausiai? Pats informacijos paieškų procesas ar galutinis rezultatas?

– Man susižavėjimą kelia naujų istorinių detalių, faktų atradimas. Mano darbo prasmė yra didėjantis žinių bagažas, galimybė tuo bagažu dalytis, o jeigu dar kažkuris besiklausantis ims savarankiškai domėtis istorija... Jeigu nuvažiuoju į renginį ir mane apipila klausimais, vadinasi, atvykau tikrai ne veltui.

Esu atradęs daug partizanams priklausiusių ar su jais susijusių daiktų ir juos perdavęs muziejams. Žemaičių apygardos partizanų ryšininkė Zuzana Venckutė-Bitinienė buvo išsaugojusi fotoaparatą, kuriuo fotografuoti partizanai. Prireikė tik pakalbėti su Didžiosios kovos apygardos partizanų ryšininku, o po savaitės paštu iš jo paprastame laiške gavau partizanų nuotraukų. Gerai, kad laiškas mane pasiekė, o ne pasimetė kartu su istorinėmis nuotraukomis. Perdaviau muziejui.

Kodėl? Daiktus reikia tinkamai saugoti, kad jie nenyktų. Nenorėčiau po renginius vežiotis, pavyzdžiui, autentiškų nuotraukų. Laiko klausimas, kada jos apsitrins ir suplyš. Jų ir kitų autentiškų partizanų daiktų vieta – muziejuje, kad visi galėtų susipažinti, daugiau sužinoti.

– Gal siekdamas autentiškumo esate bent naktį praleidęs tikrame bunkeryje?

– Ne, nes viskas pasikeitę. Nepatirsime tų jausmų, kuriuos galėjo patirti partizanai. Nebėra tuomečių sąlygų, kai tvyrojo nežinomybė, reali grėsmė dėl gyvybės. Žinant, kad bet kada galime išeiti, saugiai grįžti namo į minkštą lovą normaliai išsimiegoti, sočiai pavalgyti, naktis bunkeryje bus netolygi anų laikų patirčiai. Aišku, bunkeryje ir šiais laikais galima pajusti fizinių nepatogumų. Dauguma bunkerių buvo maži ir žemi, juose nebuvo galima atsistoti, drėgna, kieta miegoti, jokio dušo, šilto maisto, bet virš mūsų niekas nevaikščios, neieškos, nebadys strypais. Bet ir gerai, kad šiais laikais nebeturime patirčių, kokias teko iškęsti tų laikų žmonėms.