Pabėgėlių stovyklose savanoriaujanti Aistė: žmogiškumas ir noras padėti visada nugali baimę

Migrantų stovyklose dirbanti savanorė Aistė prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pajėgų prisijungė įsibėgėjus pandemijai: COVID-19 virusas pasiglemžė jos močiutės gyvybę, tad sielvarto apimta moteris panoro ištiesti pagalbos ranką ir pradėjo savanoriauti Santarų klinikų ligoninės priimamajame.

Keletą mėnesių Aistė rūpinosi COVID-19 pacientais, o vėliau sulaukė kvietimo savanoriauti pabėgėlių sulaikymo stovykloje.

Noras padėti nugalėjo baimę

Pripažinsiu, iš pradžių šiek tiek nerimavau, kadangi visuomenėje sudarytas pabėgėlių įvaizdis nėra pozityvus.

„Pripažinsiu, iš pradžių šiek tiek nerimavau, kadangi visuomenėje sudarytas pabėgėlių įvaizdis nėra pozityvus. Baiminausi nežinomybės ir to, ką pamatysiu atvykusi į pabėgėlių stovyklas. Tačiau galiausiai supratau, kad visi mes esame žmonės. Nei vienas nežinome, kada mums gali prireikti kitų pagalbos, todėl sutikau, – pasakoja Aistė. – Atvykusi čia radau paprastus žmones, patekusius į labai sudėtingą situaciją ir vertinančius bet kokią mūsų pagalbą. Liepos gale prisijungiau prie savanorių pajėgų stovykloje Rūdininkuose – kartu su pasieniečiais registravome atvykusius pabėgėlius, padėjome jiems įsikelti, aprodėme kambarius. Vėliau pradėjau savanoriauti ir kitose migrantų apgyvendinimo stovyklose. Jose darbo pobūdis gali būti labai įvairus – nuo drabužių rūšiavimo sandėliuose, maisto dalinimo, iki žaidimų su vaikais.“

Savanorystės metu Pabradėje ir Medininkuose įkurtose migrantų stovyklose mergina daug laiko praleido su pabėgėlių vaikais – su jais kūrė rankdarbius, žaidė, net mokėsi kalbėti lietuviškai. Tačiau Aistė prisimena dieną, kai suprato, jog pabėgėliai visai nežino, kaip atrodo Lietuva.

„Pamenu, vaikai man atnešė parodyti savo piešinius ir vienas vaikas man pasakė, kad nupiešė Lietuvą – jo piešinyje buvo daugybė kalnų. Suvokiau, kad šie vaikai net nežino, kaip atrodo Lietuva, nors jie ir yra čia, tačiau dar nematė, kokia yra Lietuvos gamta. Paaiškinau vaikams, kad Lietuvoje mes neturime kalnų, čia yra lygumų kraštas. Papasakojau, kaip atrodo mūsų šalies kraštovaizdis“, – prisimena savanorė.

Žmogui reikia žmogaus

Galiausiai supratau, kad visi mes esame žmonės.

Aistė sako suprantanti, kad atvykdami į Lietuvą pabėgėliai su savimi nešasi viltį, nežinodami, kas jų čia laukia: „Mes negalime jiems suteikti visko, ko jie galbūt nori ir tikisi. Tačiau galime padėti pasirūpinti baziniais, žmogiškaisiais jų poreikiais, pabūti šalia, išklausyti suaugusiuosius, praskaidrinti vaikų dieną žaidimais ir padėti užsimiršti. Visi mes turime savo emocijas, savo skausmą, savo viltį – kiekvieno žmogaus išgyvenimai unikalūs. Ir jie visi svarbūs. Žmogui šalia reikia kito žmogaus. Todėl visada stengiuosi nuraminti pabėgėlius, sakydama, kad viskas bus gerai, situacija susitvarkys. Žaviuosi nepaprasta pabėgėlių drąsa ir gebėjimu nepasiduoti. Labai juos gerbiu, neįsivaizduoju, ką daryčiau pati, pakliuvusi į tokią situaciją.“

Kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie šių pažeidžiamų žmonių bazinių poreikių užtikrinimo savanoriaudami arba paaukodami savo pasirinktą sumą. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorio anketą galite užpildyti čia.

Pasirinktą sumą, kuri bus skirta pagrindiniams pažeidžiamų žmonių poreikiams atliepti, galima aukoti čia.

Aukoti galima ir skambinant trumpaisiais numeriais – 1410 auka 10 eurų 1408 auka 5 eurai.

Visos surinktos lėšos bus skiriamos pirmojo būtinumo higienos priemonėms, pieno mišiniams bei kitiems kūdikių ir vaikų produktams, aprangai ir avalynei šaltajam sezonui bei pagalbos organizavimui. Daugiau informacijos apie visas pagalbos galimybes migrantams ieškokite čia.