Modernios Lietuvos pradžia: kiekvienas – savo šalies šeimininkas

Steigiamojo Seimo susirinkimas – itin svarbus Lietuvos istorijos momentas. Apie jo kuriamąją galią prabilta dar 1917 m. vykusios Vilniaus konferencijos metu, o 1918 m. vasario 16 d. akte buvo įtvirtinta, kad "Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas".

Neaiški geopolitinė padėtis, besibaigiantis Pirmasis pasaulinis karas ir prasidėjusios nepriklausomybės kovos sunkino pasiruošimą rinkimams. Vis dėlto 1919 m. spalį buvo priimtas rinkimų įstatymas, o aktyvi rinkimų kampanija į Steigiamąjį Seimą prasidėjo nuo 1920 m. sausio 12 d. pasirašyto Prezidento akto. Jame numatyta rinkimų data – balandžio 14–15 d. Iš pradžių susidomėjimas rinkimais buvo vangus, tačiau kandidatai į Steigiamąjį Seimą aktyviai reiškėsi spaudoje bei važinėjo po Lietuvą ir miestų aikštėse tam paruoštose tribūnose sakydavo kalbas, platino plakatus, atsišaukimus ir brošiūras. O tokių keliauninkų buvo nemažai, nes norą dalyvauti rinkimuose išreiškė net 31 kandidatų sąrašas.

Buvo ne tik aštriai ginčytasi su oponentais, bandant įrodyti rinkėjams, kodėl šie turėtų balsuoti būtent už juos, bet nevengta ir paskatinti jokiu būdu nebalsuoti už vieną ar kitą sąrašą. "Darbininke" rašyta: "Draugai darbininkai, bežemiai ir mažažemiai! Jau tik tai mėnuo beliko iki rinkimų į Steigiamąjį Seimą. Atminkime už ką turime balsuoti ir neduokime nei vieno Balso socialistams!" Priešininkai taip pat neatsiliko. Viename iš agitacinių plakatų, nukreiptų prieš Lietuvos krikščionis demokratus, valstiečiai vaizduoti įkinkyti į dvarininko ir kunigo jungą, o visą plakatą vainikuoja šūkis: "VALSTIEČIAI! Jei nenorite šito sulaukti, nebalsuokit už krikščionių-demokratų partiją."

Nepatirta galimybė

Greta įprastos politinės agitacijos kandidatams teko ir tiesiog raginti žmones eiti balsuoti. Juk iki tol Lietuvos gyventojams nebuvo tekę dalyvauti valstybės valdyme, o ir Steigiamojo Seimo sąvoka ir reikšmė tikrai ne visiems buvo aiški. Dėl to ne tik reikėjo raginti piliečius atlikti savo pareigą ir atiduoti savo balsą, bet ir aiškinti apie parlamentą ir parlamentinę santvarką.

Dažnai kartota frazė: "Koks Seimas, tokia mūsų ateitis." Apie tai daug kalbėta ir rašyta. Vienoje specialiai rinkimams skirtoje knygelėje teigta: "Kiekvienas rinkikas savo paduodamuoju balsu už kurį nors kandidatų sąrašą lemia Lietuvos likimą. Tuo būdu ši rinkimų teisė uždeda kiekvienam rinkikui atsakomybę už šalies likimą. (...) Tad šią atsakomingą pareigą – rinkti atstovus į Seimą – reikia visiems sąžiningai atlikti. Kiekvienas pilnateisis pilietis turi būtinai rinkimuose dalyvauti. (...) Kiekvienas turi kuo stropiausiai rengtis prie rinkimų į Kuriamąjį Seimą ir raginti savo kaimynus bei pažįstamus."

Siekiant kuo didesnio piliečių aktyvumo ir suvokiant įvykio svarbą, buvo nutarta rinkimus pratęsti dar viena diena – prie rinkimų trečiadienio ir ketvirtadienio pridėtas ir penktadienis. O ir aktyvi rinkimų agitacija atsipirko – tai buvo patys aktyviausi demokratiniai rinkimai tarpukariu, kuriuose balsavo apie 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių.

Modernią Lietuvos valstybę kūrė jauni, veržlūs ir energingi politikai: vos keli Seimo nariai buvo vyresni nei 50-ies ir net 29 Seimo nariai nebuvo sulaukę net 30-ies.

Tai buvo pirmieji laisvi, tiesioginiai, visuotiniai (balso teisė suteikta ir moterims) rinkimai į Seimą. Rinkimuose dalyvauti teisę turėjo piliečiai, sulaukę 21 metų, išskyrus nepriklausomybės kovų savanorius, kuriems suteikta teisė balsuoti ir jaunesniems (nuo 17 metų).

Jauni ir veržlūs

Suskaičiavus visus balsus į Steigiamąjį Seimą išrinkta 112 narių, kurie atstovavo visiems šalies gyventojams. Iš jų – penkios moterys, o per visą laikotarpį šiame Seime iš viso dirbo aštuonios. Ir tai buvo labiausiai moterims atstovavęs Seimas tarpukario Lietuvoje (I Seime – keturios; II Seime – trys ir III Seime – keturios). Daugiausia atstovų, net 59, priklausė Lietuvos krikščionių demokratų blokui (iš aštuonių moterų šešios priklausė krikščionims demokratams), o mažiausiai – vos vienas atstovavo Lietuvos vokiečių komitetui.

Steigiamojo Seimo statistika liudija, kad modernią Lietuvos valstybę kūrė jauni, veržlūs ir energingi politikai: vos keli Seimo nariai buvo vyresni nei 50-ies ir net 29 Seimo nariai nebuvo sulaukę net 30-ies. Štai toks margas ir veržlus Seimas gegužės 15 d. susirinko Kaune.

Veidai: Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcijos prezidiumas. Kaunas, 1920. „Lietuvos albumas“ nuotr.

Ypatinga šventė

Miestas šia proga skendėjo žalumynuose, plevėsuojančių trispalvių jūroje, svarbiausias Kauno vietas puošė žymių to meto menininkų Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Rimšos, Kazio Šimonio ir A.Galdiko pagaminti garbės vartai. Didžiausi – A.Žmuidzinavičiaus suprojektuoti, net 12 m aukščio, pastatyti ties Miesto teatru, kur turėjo įvykti pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Vartus puošė užrašai: "Valio Steigiamasis Seimas. Valio nepriklausomoji Lietuva! Valio jos Gynėjai!"

Visai dienai numatyta šventinė programa, kuri tokiame religingame krašte, žinoma, prasidėjo pamaldomis. Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo katedroje susirinko svarbiausi svečiai: Steigiamojo Seimo atstovai, Valstybės Taryba, valdžios atstovai ir užsienio atstovai. Po Mišių, 11 val., Viešojoje aikštėje (dabar – Rotušės aikštė) įvyko kariuomenės paradas, o vėliau visi susirinko ant Kauno tvirtovės 9-osios baterijos kalno (dabartinis Pelėdų kalnas), kur vyko ąžuolų sodinimo šventė. Jos metu Steigiamojo Seimo susirinkimo proga pasodinti penki ąžuolai. Vakare visi susirinko į Miesto teatrą, kur įvyko pirmasis iškilmingas Steigiamojo Seimo posėdis, vainikavęs visą šventę.

18.15 val. sausakimšoje šiandieninio Muzikinio teatro salėje pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį atidarė valstybės prezidentas Antanas Smetona žodžiais: "Dabar svetimos šalys mato, kad Lietuva, nuveikusi didžiausias kliūtis, įstengė sudaryt tautos valios reiškėją, įstengė sušaukti demokratingiausiu būdu Steigiamąjį Seimą. (...) Laikinosios valdžios uždavinys yra pabaigtas. (...) šiandien visi pasitraukia ir atiduoda šiam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą." Pirmajam posėdžiui pirmininkavo amžiumi vyriausia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o jauniausia jo narė – Ona Račiukaitienė – paskirta posėdžio sekretore. Posėdžio metu taip pat išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininkas – Aleksandras Stulginskis. Galiausiai pirmojo posėdžio metu iškilmingai buvo proklamuota Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir priimtas sprendimas Lietuvos valstybę paskelbti Lietuvos Respublika. Posėdžiui pasibaigus Seimo nariai kartu su svečiais pakviesti į iškilmingą vakarienę.

Pirmieji darbai

1920 m. gegužės 18 d. buvo priimtas Steigiamojo Seimo Statutas ir išrinktas prezidiumas. Prasidėjo kasdienis, ne visuomet įdomus, tačiau sudėtingas ir ne visuomet paprastas Steigiamojo Seimo darbas.

Šio Seimo galias ir pareigas apibrėžė 1920 m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ir Konstitucijoje, ir pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje paskelbta, kad šalies valdymas atiduotas į Steigiamajam Seimo rankas, t.y. aukščiausia valdžia priklauso Steigiamajam Seimui ir jis yra Lietuvos suvereniteto reiškėjas. Taip pat įtvirtinti pagrindiniai Steigiamojo Seimo uždaviniai: leisti įstatymus, ratifikuoti valstybines užduotis, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti įstatymų vykdymą.

Šiandien esame įpratę rinkti prezidentą visuotinai. Tačiau taip buvo ne visuomet. Parlamentinės Lietuvos laikotarpiu prezidentą rinko Seimo nariai, vienai trejų metų kadencijai, ne daugiau nei dviem kadencijoms iš eilės. Prezidentas rinktas slaptu balsavimu, absoliučia atstovų balsų dauguma.

Rengiant nuolatinę Lietuvos Konstituciją, prezidento institucijai buvo iškilęs pavojus: kairysis Seimo sparnas laikėsi pozicijos, kad prezidentas yra absoliutinės monarchijos liekana, kenksminga jaunai valstybei, o kur dar finansinė našta, apsunkinanti ir taip skylėtą krašto biudžetą. Teigta, kad iki tol pavyko išgyventi be prezidento, tai juo labiau pavyks ir ateityje.

Prezidento institucija išlaikyta krikščionių demokratų balsais, kurie teigė, kad prezidento nevalia bijoti: jis renkamas kadencijai ir gali būti lengvai pakeistas. Vis dėlto, nors Steigiamasis Seimas ir turėjo teisę rinkti prezidentą, tačiau ja nepasinaudojo ir visos Seimo kadencijos metu laikinai prezidento pareigas ėjo Seimo pirmininkas – Aleksandras Stulginskis.

Kiekvienas rinkikas savo paduodamuoju balsu už kurį nors kandidatų sąrašą lemia Lietuvos likimą. Tokiu būdu ši rinkimų teisė uždeda kiekvienam rinkikui atsakomybę už šalies likimą.

Politikai: Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcija. Kaunas, 1920. „Lietuvos albumas“ nuotr.

Kova dėl valstybės

Steigiamajam Seimui teko susidurti ne su vienu iššūkiu, kurių sudėtingiausias – kovos dėl valstybės išlikimo, kai teko stoti šalį ginti ne tik žodžiu, bet ir ginklu.

1920 m. spalį, paaštrėjus santykiams su kaimynine Lenkija, Steigiamasis Seimas laikinai sustabdė plenarinius posėdžius ir priėmė Mažojo Seimo sudarymo įstatymą, pagal kurį dirbti liko septyni Seimo nariai: Steigiamojo Seimo pirmininkas ir šeši Seimo nariai. Likę Seimo nariai išsiskirstė – kas į fronto liniją, kas į regioninės valdžios įstaigas organizuoti krašto gynybos, o kas stojo į kovą užsienio valstybėse, kur turėjo padėti neutralizuoti Lenkijos propagandą ir pagreitinti tarptautinį Lietuvos pripažinimą.

Mažasis Seimas dirbo įprastą parlamentinį darbą: leido reikalingus įstatymus, tvarkė einamuosius darbus, prižiūrėjo įstatymų vykdymą ir panašiai, tačiau nesvarstė esminių klausimų, tokių kaip žemės reforma, Konstitucija ir kt. Plenariniai posėdžiai atsinaujino 1921 m. sausio 17 d. ir tuomet Steigiamasis Seimas jau be trikdžių tęsė darbą iki pat jo uždarymo. Per visą beveik pustrečių metų trukusį Steigiamojo Seimo darbą sušaukta daugiau nei 250 plenarinių posėdžių, priimta daugiau nei 260 įstatymų.

Pats svarbiausias Steigiamojo Seimo darbas – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurioje įtvirtinti esminiai demokratinės santvarkos pagrindai ir pabaigtas teisinis valstybės atkūrimo darbas. Rengiant Konstituciją jos kūrėjai kaip pavyzdį pasirinko Prancūzijos Trečiosios Respublikos Konstituciją, kuri jiems atrodė demokratiškiausia ir labiausiai atitinkanti Lietuvos žmonių lūkesčius.

Konstitucijoje nustatyta, kad suverenitetas priklauso tautai, aukščiausias valdymo organas – Seimas, taip įtvirtinant parlamentinės valdžios modelį. Konstitucijoje taip pat garantuotos žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės. Nustatyta, kad visi Lietuvos piliečiai, neatsižvelgiant į religiją, socialinę padėtį ar tautybę yra lygūs. Nepamirštos ir tautinėms mažumoms, kurioms suteikta kultūrinė autonomija Lietuvos Respublikos įstatymų ribose.

Prioritinės sritys

Vienas esminių priimtų įstatymų – Žemės reforma. Lietuva buvo agrarinė valstybė, o didžioji gyventojų dalis – valstiečiai. Dėl to tiek rinkimų metu, tiek praktiškai viso Steigiamojo Seimo darbo metu vienas iš aktualiausių ir labiausiai diskutuotų – žemės klausimas. Priėmus šią reformą daugiau nei 34 tūkst. bežemių ir 26 tūkst. mažažemių paskirti žemės sklypai, taip sustiprinant žemės ūkio pramonę. Reforma ne tik padėjo Lietuvos ūkiui prisitaikyti prie Europos rinkos, bet ir sukūrė lojalių piliečių tinklą, pasitikinčių savo valstybe.

Kitas svarbus žingsnis – nacionalinės valiutos įvedimas 1922 m. lapkričio mėnesį. Steigiamajame Seime svarstant įstatymą ne tik diskutuota dėl valiutos išvaizdos ar išraiškos, bet ir svarstyti būsimo nacionalinio pinigo pavadinimai, kurių siūlyta pačių įvairiausių: auksinai, doleriai, lyros, markės, kirptukai, muštukai, lietai, rubliai ar vyčiai. Tačiau laimėjo ausiai maloniausias – litas. 1922 m. lapkričio 16 d. išspausdinti lito ir cento banknotai, o 1925 m. sausį Klaipėdos uostą pasiekė ir pirmos litų bei centų monetos.

"Mažųjų tautų nepriklausomybė ir laisvė negali būti remiama ir saugojama tik ginklo pajėga. Joms yra tiek daug stipresnių priešininkų, nuo kurių sunku arba net negalima yra tik ginklu atsiginti. Ginklui padėti reikia ieškoti dar stipresnių ir patvaresnių talkininkų, negu pats ginklas. Tuo laisvės ir nepriklausomybės globėju valstybės sargu yra švietimas, mokslas", – taip apie švietimo svarbą rašyta 1922 m. vasario mėnesio "Lietuvoje". Švietimas taip pat buvo vienas iš Steigiamojo Seimo prioritetų. 1922 m. įsteigtas Lietuvos universitetas, kuris ne tik ugdė ir telkė akademinį jaunimą, bet apskritai buvo šalies intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo židiniu: čia virė visuomeninis gyvenimas, kūrėsi draugijos, korporacijos, leista akademinė spauda ir vykdyta kita intelektualinė veikla, skatinusi krašto vystymąsi. Steigiamasis Seimas patvirtino Muzikos, Meno, Karo mokyklos ir Aukštųjų karininkų kursų įstatus. Nepamiršti ir mažieji Lietuvos gyventojai: priėmus Pradžios mokyklų įstatymą ketverių metų pradinis išsilavinimas tapo prieinamas ir privalomas visiems 7–14 metų amžiaus vaikams.

Kas? Paroda "Sveikas, šalies šeimininke! Lietuvos Steigiamajam Seimui –100".

Kur: Istorinės Prezidentūros sodelyje (Vilniaus g. 33).

Kada: veikia iki spalio 31 d.