Matuko reformai – penkeri: vaikai mušami toliau

„Info diena“ to klausė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės.

„Dabartinės situacijos negalėčiau apibūdinti vienareikšmiškai, nes paskutinius du metus išgyvename ypatingai sudėtingą situaciją – COVID-19, karantinas tikrai padarė išskirtinę situaciją mūsų šeimose ir mūsų vaikų gyvenimuose. Viena iš tų, ką svarbu paminėti, tai auga pranešimų skaičius dėl galimų vaiko teisių pažeidimų: jeigu galėčiau palyginti 2019 metus su 2020-aisiais, tai netoli 30 procentų, tuo tarpu 2020 – 2021 metais – netoli trijų procentų. Tai tie skaičiai auga, žmonės yra neabejingi. Jie praneša. Ir kai kurie artimieji – seneliai, dėdės, kaimynai – sako, kad išgyvename sudėtingą situaciją. Ar galite padėti? Žmonės kreipiasi pagalbos, kad padėtume išspręsti susidariusią sudėtingą situaciją“, – teigė I. Skuodienė.

– Ar tie pranešimai pasitvirtina? Ir dėl ko žmonės kreipiasi – ar tai yra pranešimai dėl smurto prieš vaikus ir koks tas smurtas yra?

– Pranešimai yra įvairūs. Vieni pranešimai yra pagalbos, išgyvenant sudėtingą situaciją, kiti pranešimai – dėl smurto prieš vaiką. Paskutiniais metais – tą labai išryškino karantinas – labai auga skaičius pranešimų  dėl bendravimo tvarkos, kai tėvai nesutaria dėl bendravimo tvarkos ir patys vaikai praneša, kad neturi galimybės susitikti su savo mama arba su savo tėčiu. Tai tie skaičiai irgi augo.  Tad vieni pranešimai dėl smurto, o kiti – dėl nesmurtinių situacijų prieš vaiką.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kalbant apie smurtą prieš vaikus – kas vis dar smurtauja prieš juos ir kokios to priežastys?

– Priežastys turbūt įvairios. Viena priežastis – mūsų pačių emocijos, kaip mes jaučiamės, elgiamės, kaip esame išmokę elgtis nuo vaikystės, kaip elgėsi mūsų tėvai. Keisti tą modelį arba elgtis kitaip, išgyvenant sudėtingą situaciją, yra tikrai nepaprasta. Kalbant su tėveliais – didžioji dalis smurto prieš vaikus yra artimoje aplinkoje –  kaip tai vyko, kodėl, tai nėra tik socialinių įgūdžių stokojimas. Tai yra įvairiose šeimose – ir su aukštuoju išsilavinimu, ir vidutines pajamas turinčiose šeimose. Įvairūs žmonės sako, kad tiesiog nesusivaldė, nes (vaikai, aut.past.) neatlieka tam tikrų darbų, pamokų, daug laiko leidžia prie kompiuterio arba kyla tam tikri konfliktai su broliais ir seserimis. Sako, kad jie taip buvo auklėjami ir niekas nepakenkė.

Praėjusių metų pabaigoje atlikome apklausą, ar fizinių bausmių taikymas yra auklėjimo priemonė, ir net 50 procentų apklaustųjų pasakė, kad tai priklauso nuo situacijos. Mes dar toleruojame fizines bausmes ir jų taikymą.

Paskutinius du metus išgyvename ypatingai sudėtingą situaciją – COVID-19, karantinas tikrai padarė išskirtinę situaciją mūsų šeimose ir mūsų vaikų gyvenimuose.

Lygiai taip pat klausėme, ar tikrai praneštumėte vaiko teisių tarnybai apie galimus vaiko teisių pažeidimus, apie skriaudžiamą vaiką, tai tik 23 procentai tikrai patikino, kad praneštų. Tai reiškiasi, kad visgi mes dar abejojame dėl pranešimų, dėl pagalbos, dėl bausmių taikymo.

– Kas dažniausiai smurtauja prieš vaikus? Vyresnio amžiaus žmonės ar tie, kurie yra gimę ir nepriklausomoje Lietuvoje?

– Tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Daugiau tai priklauso nuo supratimo, nuo matymo, nuo gebėjimo kitaip spręsti situaciją, nuo pokalbio ir dialogo, nuo gebėjimo suvaldyti savo emocijas. 

Aišku, seneliai, vyresnio amžiaus žmonės yra linkę sakyti, kad „mane taip auklėjo, be beržinės košės niekas neužaugo“. 50 procentų respondentų sakė, kad ausį nusukti už nesutvarkytą kambarį turbūt nėra smurtas. Situacijos yra skirtingos.

– Kaip dažnai kreipėsi patys vaikai, kad prieš juos smurtauja tėvai, broliai, seneliai? Ir kiek pranešimų pasitvirtina?

– Matau sveikintiną tendenciją, nes prieš tai pagrindiniai pranešėjai buvo socialiniai darbuotojai, kurie ateina į šeimą, policijos pareigūnai, kurie atvyksta į šeimą, o pastaruoju metu matome, kad net mokytojai yra aktyvūs – net ir nuotolinio mokymosi metu, jeigu pradinių klausių vaikas prie kameros atėjo verkiantis, klausia, kas atsitiko, mama mušė arba nusuko ausį, arba kitos sudėtingos situacijos – ir mums praneša ir mes reaguojame. Kai vaikai grįžo į mokyklas, mokytojai yra pranešę, kad mato mėlynę ant kūno, ant rankos. Džiugu, kad pranešimų daugėja ir iš darželių. Vaikai, ypač mažesnio amžiaus, yra linkę pranešti, pasisakyti, pasipasakoti apie situacijas, kurios vyksta šeimose.

Tačiau daugiausia smurto atvejų nustatoma paauglystės laikotarpiu – nuo 10 metų. Viena, paauglystė yra tikrai sudėtingas, bet normalus etapas, mūsų tapatumo etapas, o kita, kad vaikai aiškiai pasako, kad jų netenkina tam tikra situacija, kad tėvai smurtauja – fiziškai, psichologiškai. Paaugliai tikrai drąsiau patys praneša. Tai sveikintina. Džiaugiuosi, kad praneša ne tik tėvai, seneliai, bet ir kaimynai, mokytojai ir gydytojai.