Aplinkos ministras, architekto išsilavinimą turintis Valentinas Mazuronis piešia šviesią masinės daugiabučių renovacijos ateitį. Jis sako, kad nenorintieji renovuoti namų sulauks ir bausmių.

– Vyriausybės programoje labai abstrakčiai kalbama apie naująjį renovacijos modelį. Tiesiog skelbiama, kad ji vyks. O senoji programa bus stabdoma?

– Ne, mes nestabdysime dabartinės esamos programos. Šiuo metu yra paduoti pareiškimai, man regis, maždaug dėl 300 daugiabučių. Kas norės pagal senąją tvarką toliau renovuoti – viskas gerai.

Bet pati ta tvarka, man regis, yra neefektyvi. Taigi mes greta siūlysime kitą sistemą. Dabartinė netinkama, mat sprendimus priima namo bendruomenė, o valstybė jiems tik padeda, dengia dalį išlaidų ir panašiai. Mūsų siūlomoje naujoje sistemoje tas pats principas bus apverstas aukštyn kojomis: valstybė užsiims renovavimu, organizavimu, kreditų ėmimu, paties proceso organizavimu, o žmogus turės padėti būtent valstybei.

Pirma, jis turėtų sutikti ir leisti atlikti tą renovaciją. Antra, sutikti, kad tam tikrą laiko tarpą, sakykime, gal 10 ar 15 metų, jis mokėtų už suvartotos šilumos kiekį 10–20 proc. mažiau, nei moka dabar.

– Detalizuokite, kokia čia logika.

– Galiu pasakyti ūkiškai. Skaičiai – pavyzdiniai. Jūsų butui dabar reikia apšildyti 100 kilovatvalandžių (kWh) šilumos energijos, valstybinė struktūra (mes ją įsteigsime) renovuoja, po to jūsų butui, sakykim, reikės 50 kWh apšildyti, o jūs mokėsite už 90 kWh. Tai yra jūs mokėsite 10 kWh mažiau negu tuo atveju, jeigu nieko nedarytumėte, jei nerenovuotumėte. Bet tas mokėjimas už 40 kWh bus skirtas kreditui grąžinti – valstybinei įmonei.

– Kada jūs tą procesą pradėsite? Kaip jis vyks? Kada atsiras tos naujos struktūros?

– Valstybinės struktūros praktiškai jau yra. Yra, pavyzdžiui, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra, gal kažkokią kitokią schemą sugalvosime. Esmė ta, kad mes galėsime planuoti konkrečių renovacijų skaičių, kelti uždavinius ir siekti realių rezultatų. Be to, šituo keliu eidami mes turėsime žmones, kurie profesionaliai užsiima visu renovacijos procesu, technine priežiūra ir visais kitais dalykais.

Šiandien, kai atiduodame šį dalyką bendrijų vadovams, namų pirmininkams, nieko neišeina. Juk jie pirmąkart gyvenime su tuo susiduria. Taip pat galvoju, kad šis procesas turėtų vykti tokiu kvartalų principu. Bet kvartalų principas nereiškia, kad vienu metu visas mikrorajonas bus renovuotas.

– Kaip būtų atsirenkama, ką renovuoti, kam teikti pirmenybę? Skelbiama, kad renovuoti reikia 20 tūkst. daugiabučių.

– Atsirinktume tokiu būdu: pradėtume nuo energetiškai labiausiai pažeidžiamų statinių. Siūlysime pakeitimą ir Šilumos įstatyme – kurie pastatai daugiausia šildo orą, tų pirmiausia ir imsimės. Šiandien tai puikiai žino visi šilumos tinklai: užtenka pažiūrėti į sąskaitas ir viskas puikiai matyti.

Yra tam tikra metodika, kaip, sakykime, gali kilti klausimas, o kiek kilovatvalandžių mano butui reikia apšildyti, nes vieną mėnesį būna vienaip ar kitaip. Žiūrėtume 3–4 metų sąskaitas, išvestume vidurkį ir tai būtų atspirties taškas. Galime galvoti ir apie statybos metus kaip atskaitos tašką, bet geriausiai žiūrėti pagal šilumos sunaudojimo mastą. O realiai – pagal mokamas sąskaitas.

– Kas bus, jei gyventojams toks renovacijos modelis netiks?

– Manau, mes, valstybė, turėsime sukurti ekonominio motyvavimo sistemą. Aš, pavyzdžiui, svarstau, kad jeigu atrenkame tuos namus, nuo kurių pradedame, tarkime, tris namus, ir visiems gyventojams siūlome daryti tokiomis sąlygomis renovaciją, ir gyventojai atsisako tai daryti, tai jeigu jie gauna kompensaciją už šildymą, ji turėtų būti sustabdyta. Jei sutinka renovuoti namą, ji lieka ir už šildymą reikėtų mažiau mokėti. Bet jeigu piktybiškai nenori renovuoti namo, kodėl valstybė gyventoją turi remti?

– Kaip suprantu, renovacija bus susieta su būstu, ne asmeniu?

– Taip, fizinis asmuo neprisiima jokios rizikos. Kaip veiks visa paskatos sistema, mums dar reikia nuspręsti, žiūrėti, kiek valstybė rems neatlygintinai, kiek padengs išlaidas. Reikės tuos dalykus nustatyti. Bet iš tiesų kreditas bus susiejamas ne su asmeniu, kaip yra dabar. Juk žmonės sako: "Aš tiek negyvensiu, kiek reikės mokėti." Kreditas bus susiejamas su butu. Taigi tą butą gali laisvai parduoti ir perkantysis žinos sąlygas, kad per šilumos kiekį išmoki tuos pasiimtus kreditus. Bet esmė – kreditas nėra susietas nei su dabartiniu savininku, nei su tuo, kuris butą pirks.

– Ar šiam naujam renovacijos planui neprirūks pinigų? Žinia, renovacijos fonduose yra apie 700 mln. litų. Tai neatrodo labai daug, nes visiškai renovacijai reikia milijardų?

– Taip, tokie pinigai yra skirti būtent renovacijos programoms. Nuo to, kad mes renovuosime pagal kitą modelį, jų nesumažės ir jie bus visiškai naudojami, jei matysime, kad gebame išsukti tą visą programą, kaip aš dabar įsivaizduoju. Per praėjusius metus baigti gal tik kokie šeši namai. Tai, jeigu mes "išsuksime" per šiuos metus, tegu bus keli šimtai namų, per kitus dar kažkiek – jei matysime, kad tų pinigų trūksta, ieškosime šaltinių.

Bet reikia atminti: dalis pinigų grįžta, jie turėtų suktis ratu. Taip, iš pradžių reikėtų didesnių sumų. Jei matysime, kad tie 700 mln. litų senka ir jų trūksta, mes esame preliminariai pasikonsultavę, imtume iš europinių pinigų: klimato kaitos ir kitų fondų. Manau, mes atrasime iš europinių pinigų šitiems reikalams.

– Kas bus, jei nesiseks?

– Tai ir yra realios energetinės nepriklausomybės programa. Jei visus namus renovuojame, mums pusės perkamų dujų nebereikės. Čia esmė, tai yra valstybės interesas. Tiesa, masinei renovacijai mes realiai neturime statybinių pajėgumų. Žinoma, jeigu programa pradės suktis, iš pradžių statybininkų paslaugų kainos kils, bet iš kitos pusės trauks žmones ir statybų sektorius atsigaus. Palaukime, pamatysime.

Galiausiai silpniausia vieta yra finansavimas, kad finansiniai įsipareigojimai per bendrijas buvo užkrauti fiziniams asmenims. O žmonės bijo prasidėti su bankais. O mes realiai finansinius įsipareigojimus siejame su butu. Kas norės, galės renovuotis ir pagal seną tvarką, mes netgi įstatymus keičiame, kad ta esama sistema greičiau veiktų.