Marijos žemėje – Dievo Motinos apsireiškimai

Tikrų šventviečių nedaug

Vatikano radijo skelbtais duomenimis, per daugiau nei 2 tūkst. krikščionybės gyvavimo metų pasaulyje Dievo Motina žmonėms yra apsireiškusi 20 tūkst. sykių. Per metus vidutiniškai – po 10 kartų.

Lietuva – išskirtinė valstybė, čia Švenčiausioji Mergelė Marija – itin dažna viešnia.

Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas 1999 m. išleido "Piligrimo vadovą po stebuklingas Marijos vietas", kur rašoma: "Lietuvoje įvyko keliolika Marijos apsireiškimų. Bažnytinė vyriausybė pripažino tik vieną, Šiluvoje, bet neuždraudė melstis kitose vietose. Čia įrašyti daugiau ar mažiau viešo pobūdžio apsireiškimai. Privataus pobūdžio pasirodymų yra gana daug, ir regėtojai vengia juos garsinti."

"Kad Bažnyčia patvirtintų Marijos apsireiškimą, yra ilgos procedūros. O vadinamieji privatūs apreiškimai yra labai paplitę, tačiau Bažnyčia jų taip pat nesumenkina, tačiau nepripažįsta tikrais, bet nelaiko tų vietų negarbintinomis ar ne piligriminėmis. Tie apreiškimai galbūt yra malonė žmonėms, kurie tai patiria dėl savo maldingumo. Apskritai pripažintų apreiškimo vietų yra labai nedaug pasaulyje – Lurdas, Fatima, Šiluva arba Gvadalupė", – vardijo Telšių vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijos prefektas ir dėstytojas, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas.

Teologijos raštuose neatmetama, kad ir piktoji dvasia, pasivertusi Šviesos Angelu ar kitu kokiu autoritetu, gali suklaidinti žmogų ir nukreipti jį nuo tikrosios tiesos.

Tačiau teigiama, jei apreiškimas nėra priešiškas Bažnyčios mokymui, nepasisako prieš moralę, doktriną, tikėjimo dalykus, jų niekas neneigia.

Aktyvi – net sovietmečiu

Kunigui R.G.Skrinskui pavyko užrašyti nemažai ir tokių privačių apsireiškimų liudijimų.

Ypač įdomūs pasakojimai iš gilaus sovietmečio, kai religija buvo už įstatymų ribų.

Informacija apie Dievo Motinos apsireiškimus tai vienoje, tai kitoje Lietuvos vietoje pasiekdavo ir KGB ausis, o partija visa tai turėjo paversti "kvailų davatkų paistalais". Ir "darbo" ji turėjo itin daug.

Marija ne vieną kartą apsireiškė prieš pat ir per Antrąjį pasaulinį karą, paskui jau pokariu – 1949 m. Ariogaloje (Raseinių rajone), 1960 m. – šalia Veprių (Ukmergės rajone), 1962 m. – Janonių kaime (Molėtų rajone), 1961 ir 1964 m. – Maženiuose (Panevėžio rajone), 1968 m. – prie Ilgio ežero (Zarasų rajone), 1968–1974 m. – Dapkiškyje (Alytaus rajone), 1971 ar 1972 metais – Kantaučiuose (Plungės rajone), 1981 m. – Gulbinėnų kaime (Pasvalio rajone), 1983 m. – Keturnaujienoje (Šakių rajone), 1984 m. – Peleniškėse (Joniškio rajone), 1990 metų spalį – Žemaičių Kalvarijoje (Plungės rajone).

Atsižadėjimo drama

Po dviejų "susitikimų" su Dievo Motina bemaž dramatiškiausiai susiklostė Romutės Pranciškos Macvytės-Matiukaitės likimas.

Pasakojama, kad ji netrukus po Mergelės Marijos apsireiškimo ištekėjo už saugumiečio, paskui esą turėdama du vaikus išsiskyrė, o 1977 m. turėjo pasisakyti susirinkime prieš Dievą.

Liudijama, kad ji tada prašė Marijos pagalbos. Ir staiga per tą susirinkimą mirė nuo širdies smūgio. Jai buvo 33-eji.

Bet apie viską iš pradžių. Tai nutiko 1962 m. liepos 13 d. apie 23 valandą. Romutei Pranciškai buvo 18 metų, kai ji Janonių kaime (Molėtų rajone) ėjo pas karvę į ganyklą.

Klonyje Mergelė Marija apsireiškė tokia pat, kokią ją Romutė matydavo Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje. Ji esą liepė prašyti tikinčiųjų daugiau melstis, o netikintiesiems apie regėjimus netarti nė žodžio.

Kitą vakarą įvyko dar vienas apsireiškimas.

Pasklidus žiniai, apsireiškimo vietą pradėjo lankyti maldininkai.

KGB tardytojai vertė merginą viešai paneigti jos patirtą Dievo Motinos apsireiškimą. Ji ilgai priešinosi, bet galiausiai palūžo. Kai kurie už tai ją smerkė, kiti palaikė.

Paskui merginos gyvenimas buvo ne itin laimingas, trumpas, o mirtis – staigi.

Akivaizdu, kad tiek regėjimas, tiek ir vėlesnis susidūrimas su represinėmis struktūromis turėjo įtakos tolesniam Romutės likimui.

Prieš fanatizmą – mėšlu

Apie jos regėtus apreiškimus parašė ir sovietinis oficiozas "Tiesa" (1962 07 31).

V.Minioto straipsnyje "Kaip daromi stebuklai" dėstoma: "Vis labiau aiškėja, kad ši istorija siūta baltais siūlais, kad Macvytė tik širma, tik įrankis, kuriuo kunigai, davatkos siekė savo pašlijusius reikaliukus pataisyti."

Į kovą prieš "fanatikus" tada kilo ir kolūkio partinė organizacija. Partijos sekretorius, pasitelkęs kolūkio pirmininką, vyšnių sode įrengė pasalą ir stebėjo dobilų lauke klūpančius žmones.

Pirmininkas esą į apsireiškimo vietą liepė priversti mėšlo.