Lietuvį pamilusi etiopė: jis turi viską, ko noriu iš vyro

"O kodėl gi ne lietuvis?" – nusijuokė etiopė Eskedar Tilahun, išgirdusi klausimą, kodėl širdies draugu pasirinko vyrą iš Lietuvos. "Lietuviai – labai gražūs ir geri vyrai. Mano mylimasis turi visas savybes, kokių ieškojau vyruose", – lietuviškai paaiškino Eskedar.

Universitetą baigė Lietuvoje

E.Tilahun pabėgo iš gimtosios Etiopijos. Tarptautinę verslo finansų vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) baigusi 27-erių egzotiška gražuolė įkūrė Lietuvos sostinėje drabužių parduotuvę. Su mylimu vyru lietuviu ji augina sūnų ir, regis, yra labai patenkinta savo gyvenimu.

Rugpjūčio 21-ąją savo gimtadienį atšventusi Eskedar dažnai šypsosi. Teigiamą energiją spinduliuojanti etiopė šypsosi net pradėjus kalbėti apie žiemą.

"Oi, ne, jau nebaisu, – su akcentu, tačiau puikiai suprantamai lietuviškai sako nuo 2007 m. mūsų šalyje gyvenanti moteris. – Pastaroji ilga žiema Lietuvoje buvo didelis išbandymas, tačiau išmokau ir pamėgti sniegą, ir džiaugtis žiema."

Su dukra paragavo sniego

Pusseptintų metų dukrą Haną ir dvejų sūnų Matijų auginanti moteris lietuvišką žiemą patyrė daug gerų emocijų. Eskedar su vaikais važinėjosi rogutėmis ir net sulaukė perspėjimo iš darželio, kad jos dukra valgo sniegą.

"Su dukra pakalbėjome apie tai, bet kitą dieną, tempdama ją rogutėmis, pagalvojau... – Eskedar kvatojasi. – Jei vaikai gali  valgyti sniegą, kodėl negaliu aš? Ir paragavau. Buvo smagu. Šaltas vanduo!"

Tiesa, ji niekada nepamirš, kokia pasirodė žiema vos atvykus į Lietuvą. Oro uoste iš lėktuvo Eskedar išlipo sausį, spaudžiant tikram speigui.

Etiopė prisipažino, kad pasijuto kaip tik ką gimęs kūdikis: "Sužinojau, kad nemoku vaikščioti. Kojos slidinėjo, buvo labai šalta. Iš Maltos, kur gyvenau dvejus metus, atvykau apsirengusi šiltais drabužiais, bet Lietuvos šalčiams jie pasirodė per menki."

Ilga kelionė per Sacharą

Daug ašarų, skausmo, depresija. Viso to, neslepia Eskedar, jai teko patirti. Bet ji plačiai šypsosi ir kartoja žinomą frazę: "Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius."

Dar nemokėdama kalbėti lietuviškai etiopė Lietuvoje nieko nelaukdama ėmė ieškotis darbo: iš pradžių naktimis dirbo greitojo maisto restorane "McDonald's", numigusi 4–5 valandas dienomis triūsė prekybos centre "Iki", taupė pinigus mokslams VGTU, iš Maltos su ja atkeliavusią dukrelę leido į darželį.

"Kai pradedi dirbti iškart eidamas vadovo pareigas, neįvertini kitų žmonių pastangų, jų darbo", – dabar nuosavą drabužių parduotuvę turinti E.Tilahun nesigėdija sunkių darbų.

Ko gero, sunkiausia, ką jai teko išgyventi, buvo kelionė iš Etiopijos. Gimtojoje šalyje jauna studentė pasinėrė į politiką ir buvo priversta bėgti iš tėvynės.

"Buvo labai sunku. Mes, daugiau nei dvidešimt žmonių grupė, bėgome, važiavome, ėjome pėsti Sacharos dykuma. Po to patekome į Libiją ir nelegaliai laivu išplaukėme į Maltą", – Eskedar nutyla, prislėgta ne pačių maloniausių prisiminimų. Po akimirkos moteris vėl šypsosi: – Reikėjo daug valios, pastangų, pinigų. Į Maltą atvykau neturėdama nė vieno daikto, kryželio ar fotografijos iš namų. Kada nors apie tai parašysiu knygą."

Reikia nepalūžti ir išlaukti

Ji prisimena dar vieną sunkų išgyvenimą: naktį Kaune. Ją Eskedar vadina viena baisiausių naktų gyvenime.

Tuomet keturi suaugusieji ir du vaikai etiopai tris mėnesius gyveno viename nedideliame bute. Eskedar išėjo pasivaikščioti ir pasiklydo.

Ji atsidūrė nežinia kur už miesto ribų, greitai sutemo. Nemokėjo lietuvių kalbos, neturėjo pinigų, buvo tamsu, šalta. Besibastydama priėjo kelis privačius namelius. Sutikti vaikinai nemokėjo angliškai. Nepavykus susikalbėti, vienas kaunietis iš namų netrukus grįžo su mikroautobusu.

"Žinojau, kad gyvenu netoli "Hyper Rimi", – sunkią naktį pamena etiopė. – Tas vaikinas mane parvežė. Jam esu labai dėkinga, vėliau, kai jau mokėjau lietuviškai, paskambinau, padėkojau. Jau gyvendama Vilniuje nekart girdėjau, kad kauniečiai – konservatyvūs, nacionalistai, tačiau šiame mieste sutikau labai daug gerų, puikių žmonių, o to vaikinuko žmogiškumo niekada nepamiršiu."

Eskedar tyli. Gyvenime ji patyrė daug labai sunkių situacijų. "Jų nepatyręs, turbūt neįvertinsi džiaugsmo, – mano ji. – Buvo prarastos ir vėl atrastos vilties. Patirdami tokias sunkias pamokas, tobulėjame, įgauname patirties, suvokiame, kas yra laimė. Ilgai pabuvus tamsoje, supranti, kas yra šviesa. Sustingęs šaltyje ar tamsią naktį neprarask vilties. Reikia nepalūžti ir kantriai laukti."

Pokalbis su skustagalviu

Eskedar su šypsena, be pykčio kalba apie retus įžeidimus, kuriuos patyrė dėl savo odos spalvos. Visur yra visokių žmonių. Eskedar išauklėta taip, kad žodis "negras" jos kalboje niekada neegzistavo. O Lietuvoje šį žodį etiopė girdėjo.

Kartą ji pati priėjo prie vieno skustagalvio – tvirto, aukšto, maždaug 21–23 metų vaikino. Ir ilgai bendravo. Skustagalvio pirmieji žodžiai buvo pastaba, kad ji privalo išmokti kalbėti lietuviškai.

"Sutinku. Jei gyveni toje šalyje, privalai gerbti tradicijas, kultūrą, žinoti istoriją. Juk tu čia atvykai, tu turi priimti naują tėvynę, ne ji tave. Lygiai tą patį daryčiau, jei patekčiau į musulmonų šalį, – teigia Eskedar, kuri skustagalviui priminė, kad jos šalis Etiopija – žmonijos ištakos, lopšys. Tai šalis, iš kurios nebuvo gabenami vergai, kuri nebuvo kolonizuota, turi seniausią nepriklausomybę Afrikoje, šalis, kuri pirmoji planetoje pradėjo vartoti kavą.

"Mums atsisveikinant skustagalvis tarė, kad niekada nemuša svetimtaučių moterų ir paragino išmokti lietuviškai", – prisimena Eskedar.

Už tradicines šeimos vertybes

Etiopės mylimasis – gražus, stiprus, vyriškas lietuvis. Kariškis. Jie susilaukė sūnaus Matijaus – davė vardą, kuris būtų panašus į lietuvišką vardą Matas, bet ir kada nors nuvykus į Etiopiją neatrodytų pernelyg egzotiškas.

E.Tilahun giria lietuvius vyrus ir žarsto komplimentus savo draugui: "Nesu feministė. Esame konservatyvi šeima su tradicinėmis vertybėmis. Galiu kalbėti tik už save, bet esu įsitikinusi, kad neverta lyginti vyrų su moterimis. Vyrai turi vienokias stipriąsias puses, moterys – kitokias. Kaip ir silpnybes. Aš puikiai gaminu ir mėgstu tai daryti. Vyras gerai šienauja žolę. Ar dėl to turime lygintis, ar kuris nors turi būti stipresnis ar silpnesnis? Juk nuo senų senovės, tūkstančius metų mes, moterys ir vyrai, skiriamės fiziškai, psichologiškai."

Etiopė juokiasi: lietuviai vyrai jai labai gražūs. Dabar, kai jau priprato prie baltaodžių žmonių, gatvėje išvystas tamsiaodis jai atrodo kaip egzotika.

Kodėl ši šalis?

Tamsios, bet ne juodos spalvos kūno odą turinti moteris pastebėjo, kad žiemą jos oda dar labiau pašviesėja: "Bet ar svarbu odos spalva? Svarbu, koks esi žmogus. Mano šalis krikščioniška, esu krikščionė, todėl Lietuvoje man visi žmonės – broliai ir sesės."

Kodėl Lietuva? Eskedar negali tiksliai atsakyti ir sau. Kažkas palieka savo namus Plungėje ir iškeliauja į Vilnių ar net į kitą šalį.

Ji tiki likimu. Mano, kad privalo išmokti ką nors naujo, tobulėti: "Dabar gyvenu čia su šeima. Lietuva – nuostabi šalis. Labai žalia. Demokratiška, draugiškas jaunimas, suradau daug draugų. Nesuprantu, kodėl čia žmonės skundžiasi valdžia, – juk patys turi galimybę siekti valdžios ir kažką pakeisti."

"Kas bus vėliau mano gyvenime, kur gyvensiu, nežinau. Bet kas tai žino?" – nusišypso Eskedar.

Daug meldžiasi

125 km nuo Etiopijos sostinės Adis Abebos nutolusiame Ambo mieste Eskedar gyveno su tėvais, dviem broliais ir dar keliolika giminių – iš viso 19 žmonių. Etiopijoje labai stiprus giminystės, bendruomeniškumo jausmas.

Kai po dvejų metų, jau palikusi Etiopiją, ji išgirdo tėvų balsus, apsiverkė. Tėvynėje moteris nebuvo nuo 2005-ųjų.

Taip, kartais netikėtai lyg peilis į nugarą persmeigia tėvynės ilgesys. Jį gali sukelti kavos, muilo kvapas, tyla sodyboje ar anksti ryte užgiedojęs gaidys, kuris primena vaikystę.

Etiopiją, kai tik atsiras galimybė, Eskedar būtinai aplankys. Kartu su mylimuoju, lietuviškai, angliškai ir šiek tiek etiopų amharų kalba kalbančiais vaikais Hana ir Matijumi bei draugais lietuviais.

O dabar ji šypsosi, džiaugiasi gyvenimu, svajoja apie etiopų maisto restoranėlį. Ir kasdien meldžiasi.

"Dievo prašau taikos, meilės ir sveikatos, – šypsosi Eskedar. – O kai tai turi, kiti dalykai gaunami nesunkiai. Juk žmogui daug nereikia."