Kodėl tampama mokytoju?

Šiemet savo šventę – Tarptautinę mokytojų dieną – dalis pedagogų sutinka streikuodami. Nors akcentuojamas reikalavimas kelti atlyginimus, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentės dr. Vilijos Stanišauskienės įsitikinimu, vien tik finansinis skatinimas mokytojų trūkumo problemos neišspręs. Tam būtini sisteminiai pokyčiai, kurie užtikrintų, kas mokytojams jų darbe svarbiausia: kūryba, dvasinė pilnatvė, pažanga, pagalba kitiems ir mažiau kontrolės.

V. Stanišauskienės mokslo studijoje „Kodėl tampama mokytoju?“ išsiaiškinti atsakymai į šį klausimą gali padėti mokyklos ir visuomenės lygmeniu kurti tokią aplinką, kuri motyvuotų rinktis šią profesiją, būtų mažiau nusivylusių mokytojo darbu ir paliekančių mokyklą specialistų.

Motyvai – idealistiniai

– Kodėl dažniausiai tampama mokytoju? Įvairiuose tyrimuose minimas pašaukimas. Ar Lietuvoje tai vyraujanti priežastis rinktis šią profesiją?

– Pasaulyje yra daugiau nei 3 tūkst. profesijų, tačiau tik keletas iš jų yra visuomenės dėmesio centre. Juk įprastai neklausiame, kodėl tampama buhalteriu, vairuotoju, vadybininku? Mokytojo karjera, jos pasirinkimo motyvai yra dažnas socialinių mokslų tyrimų objektas. Tai ne atsitiktinumas. Kokia bus valstybės ateitis, priklauso nuo žmonių, ugdančių vaikus ir jaunimą. Ugdymo kokybė tiesiogiai susijusi su mokytojų savijauta, jų pasitenkinimu savo karjera.

Dažniausiai sprendimas tapti mokytoju priimamas siekiant prasmės, savirealizacijos, asmeninio tobulėjimo ir švietimo pokyčių. Vyraujantys idealistiniai karjeros pasirinkimo motyvai – būti naudingam visuomenei, geriausiai save realizuoti, kurti geresnę mokyklą savo vaikams, padaryti pasaulį geresnį – pabrėžia mokytojo karjeros ir šią karjerą pasirinkusių asmenų išskirtinumą, atskleidžia pedagoginio pašaukimo požymius.

Mokytojo karjerą pasirinkę turi stebėtinai panašų darbo vertybių branduolį: jiems svarbu dvasinė pilnatvė, kūryba, ramybė, žinios, pažanga ir pagalba kitiems. Finansinis atlygis kaip darbo vertybė yra vertybių reitingo viduryje. Akivaizdu, kad su mokytojavimu nesiejama galimybė praturtėti. Kita vertus, nederėtų mokytojo profesijos pernelyg sudvasinti. Mokytojavimas yra darbas, kaip ir daugelis kitų. Už jį turi būti tinkamai atlyginta. Jei jis pernelyg alina ar nepatenkina poreikių, žmogus ieško geresnių alternatyvų. Tokia normali karjeros raida.

Motyvai: dažniausiai sprendimas tapti mokytoju priimamas siekiant prasmės, savirealizacijos, asmeninio tobulėjimo ir švietimo pokyčių. Tačiau apsisprendę turi įveikti aplinkos spaudimą, siejamą su menku profesijos prestižu. Vytauto Petriko nuotr.

– Kokios besirenkančių mokytojo profesiją savybės vyrauja? Ar tokios, jūsų nuomone, kurios būtinos mokytojo darbe?

– Dauguma mokytojo karjerą pasirinkusių asmenų turi stiprų mokytojo identitetą, kurį apibūdina pasididžiavimas savo pedagogine veikla, su mokytojo darbu susijusios stiprios teigiamos emocijos, patiriama dvasinė pilnatvė ir nuolatinis tobulėjimas. Ypač ryškus stipraus mokytojo identiteto požymis – atliekamo darbo prasmingumo jausmas ir susitapatinimas su mokyklos bendruomene.

Po mokyklos ar vėliau

– Kokie esminiai pasirinkimo skirtumai mokytojo profesiją renkantis tik baigus mokyklą ir jau turint kitos srities išsilavinimą ir darbo patirtį? Ar vadinamasis vėlyvas pašaukimo supratimas – didesnė garantija, kad žmogus liks mokykloje ir bus geras mokytojas?

– Jaunuoliai, kurių pirmasis karjeros pasirinkimas yra pedagogika, manyčiau, renkasi šį kelią dėl tų pačių idealistinių motyvų. Be abejo, svarbu ir tai, kad baigus studijas lengva rasti darbą. Kita vertus, jų profesinis identitetas tik formuojasi, ir natūralu, kad, suvokę esą ne savo rogėse, jie tiesiog keičia savo karjeros kryptį. Jaunoji karta nelinkusi kentėti. Jei darbas ne visai atitinka jų lūkesčius, jie drąsiai keičia darbovietę ar net darbo pobūdį. Ne taip, kaip jų senelių karta, vengusi keisti darbus, juo labiau – profesiją.

Nors mokytojų streiko kontekste akcentuojamas reikalavimas kelti atlyginimus, vien tik finansinis skatinimas mokytojų trūkumo problemos neišspręs.

Karjerą keičiantys mokytojai – žmonės, į mokyklą ateinantys iš kitų veiklos sričių, turintys darbo ir gyvenimo patirties. Būtent jų patirtis kitose srityse (versle, medicinoje ir kt.) yra labai vertinga, jie kitomis akimis, iš kitos perspektyvos mato švietimo situaciją. Dėstau KTU Pedagoginių studijų programoje ir matau, kad čia susirenka brandūs, šviesūs žmonės, kurie labai atsakingai ruošiasi ir rimtai ketina dirbti mokytojais. Juk, jei neplanuotų dirbti mokytojais, turėdami bakalauro, magistro ar net daktaro diplomą, šiaip sau nestudijuotų pedagogikos?

Mažiau kontrolės

– Kas, jūsų ir kitų mokslininkų tyrimų duomenimis, padėtų mokytojus išlaikyti mokyklose? Kokios jūsų rekomendacijos švietimo strategams, politikams?

– Nors mokytojų streiko kontekste akcentuojamas reikalavimas kelti atlyginimus, vien tik finansinis skatinimas mokytojų trūkumo problemos neišspręs. Būtini sisteminiai pokyčiai, kurie užtikrintų mokytojams svarbiausių darbo vertybių – kūrybos, dvasinės pilnatvės, pažangos ir pagalbos kitiems – tenkinimą jų darbo aplinkoje. Iššūkiai, konkurencija ir kontrolė, kaip parodė tyrimas, – mokytojams svetimos darbo vertybės. O kas, jei ne iššūkiai ir kontrolė pastarąjį dešimtmetį yra nuolatiniai mokytojų darbo palydovai?

Norint išvengti mokytojų „nubyrėjimo“ jų karjeros pradžioje, reikia sudaryti jiems tokias darbo sąlygas, kurios leistų labiau koncentruotis į santykio su mokiniais kūrimą, dalyko ir pedagoginių kompetencijų gilinimą, atvertų kūrybos ir saviraiškos galimybes, neapkraunant mokytojo perteklinėmis dokumentacijos tvarkymo ir panašiomis veiklomis.

Būtina pasitikėti mokytoju. Reikia liautis kontroliavus kiekvieną jo žingsnį. Politikai, priimdami svarbius su švietimu susijusius sprendimus, pirmiausia turėtų įsiklausyti ir atsižvelgti į mokytojų nuomonę.

Na, ir, žinoma, reikia gerinti mokytojo profesijos prestižą, visuomenės informavimo priemonėmis akcentuojant pagarbą mokytojui, pasitikėjimą juo, pabrėžiant šios profesijos išskirtinumą.

Atvirkščiai: pasak V. Stanišauskienės, tyrimas parodė, kad iššūkiai, konkurencija ir kontrolė – mokytojams svetimos darbo vertybės. O kas, jei ne jie, pastarąjį dešimtmetį yra nuolatiniai mokytojų darbo palydovai? V. Stanišauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Požiūrio barjerai

– Kokios pagrindinės priežastys, kodėl mokytoju netampama, t. y. kodėl šios profesijos nesirenkama arba ją įgijus nedirbama mokytoju?

– Universitete dėstau modulį „Karjeros kūrimas“. Šiandien pirmakursių, studijuojančių inžineriją, paklausiau, ką jie mano apie mokytojo profesiją. Jų reakcija buvo audringa: „žemiausio prestižo profesija“, „nežmoniškas krūvis, mažas atlyginimas, jokios pagarbos“, „paaugliai yra bjaurūs – kaip turėčiau savęs negerbti, kad kęsčiau jų nesąmones...“ Tai, žinoma, tik nuomonės, bet jos atspindi vyraujantį jaunimo požiūrį.

Būtina pasitikėti mokytoju. Reikia liautis kontroliavus kiekvieną jo žingsnį.

Pradedantys mokytojai, tikiu, ateina į mokyklas kupini idėjų, entuziazmo, tačiau, susidūrę su dideliu darbo krūviu, palaikymo ir paramos stygiumi, psichologine įtampa ir rutina, nusivilia ir ieško lengvesnio darbo. Beje, dažnai jie renkasi korepetitoriaus veiklą – tai tas pats mokytojavimas, tik komfortiškomis sąlygomis ir už padorų atlyginimą.

– Kas tyrimo metu, ypač tiriamųjų atsakymuose, jus labiausiai nustebino? Kas labiausiai sujaudino?

– Tyrimas atskleidė, kad mokytojo karjerą pasirinkę asmenys susiduria su stipriu iš aplinkos kylančiu atgrasymu – turi įveikti spaudimą, siejamą su menku profesijos prestižu, žemu statusu ir vyraujančia nuomone apie mokytojo karjerą kaip atsarginę. Įsivaizduojate? Jaunuoliai, svajojantys mokytojauti, turi atlaikyti šeimos, artimųjų ir net savo mokytojų atkalbinėjimą, skatinimą rinktis ką nors kita, ne pedagogiką. Pro kokius nuomonių barjerus teko prasibrauti pedagogikos studentams! Kokie jie šaunuoliai, kad atlaikė, liko ištikimi savo pasirinkimui.