Džiazo festivalis

Klaipėda: dešimt džiazo metų

Jei kas imtųsi statistiškai tyrinėti, kas per pastarąjį dešimtmetį padarė didžiausią įtaką miesto gyvenimui, gautų keistą rezultatą: labiausiai Klaipėdą formavo džiazas. Sukūrė laisvo, neagresyvaus ir pakankamai intelektualaus miesto įvaizdį, kuriuo tiki net radikaliausi sostinės snobai. Tie, kuriems teko laimė čia gyventi, šiuo įvaizdžiu tiki šiek tiek mažiau. Bet labai nesiginčija.

Kuo įspūdingas buvo X Klaipėdos pilies džiazo festivalis? Visų pirma tikromis džiazo žvaigždėmis. Realiomis, ne žiniasklaidos pagamintomis. Išvysti Klaipėdoje Kobhemą ar Fergiusoną - tiesiog čia, vos ne savo kieme, - beveik neįtikėtina. Mano asmeninė patirtis leistų tai lyginti nebent su Mailso Deviso - amžinatilsį - koncertu Varšuvoje. Tuomet bene pusė salės verkė. Sako, ašarojo ir kai kurie klaipėdiečiai Teatro aikštėje, besiklausydami Kobhemo.

Seneliuką Fergiusoną, švilpaujantį savo trimitu nelyg Lakštingala Galvažudys, daugelis taip pat prisimins visą gyvenimą.

Įspūdingas ir bendras festivalio lygis: “džiazoidinių” grupių - na, išskyrus gal Momo Ketą, Bobo Marlėjaus pavyzdžiu filosofuojantį apie moteris bei šerifus. Mėgsta lietuviai regį, net ir suomiškai marokišką. Matyt, kažkas yra genetiškai užkoduota: ne šiaip sau mūsų vėliava tokia miela tikro rastamano širdžiai...

Smagu, kad galų gale atsirado ir visokiausio plauko suvenyrų su festivalio atributika. Šiemet džiazo gerbėjai galėjo nuo galvos iki kojų išsipuošti “džiaziniais” drabužėliais. Keletą tokių puošeivų mačiau. Atrodė laimingi.

Ir apskritai: visi sutikti atrodė laimingi, nepikti ir civilizuoti. Nelaikė rankose nei šakių, nei plakatų, o iš kišenių nestyrojo žagrių rankenos.

Panašu, kad festivalio šūkis - gera muzika geriems žmonėms - pamažu tampa tikrove. Klaipėda to išmoko, praėjusi solidžią gyvenimo mokyklą: dešimt griežto režimo džiazo metų...