Kiekvienai sostinei – savas Versace

Vilnius ir Kaunas pagaliau turi du išskirtinius objektus – Valdovų rūmus ir auksinį tualetą. Skirtingi jie tik iš pirmo žvilgsnio: architektūrinis sprendimas, masteliai, paskirtis... Jei dėl pirmųjų kaunietiškas objektas akivaizdžiai nusileidžia, naudingumo kategorijoje akivaizdžiai pirmauja: jei tūlą svečią prispirs gamtinis reikalas, jo dėmesio nepavyks atitraukti nei XVI a. gobelenu, nei sostui prilygstančiu kunigaikščio krėslu. O palabinęs gamtą, nusiprausęs svečias ir purvinas Kauno gatves švaresnes matys, ir Laisvės alėjoje gyvybės želmenų tikriausiai atras.

Nepaisant visų skirtumų, abu statiniai turi bent tris panašumus: sąmata – įspūdinga; žinia apie objektą jau pasklido toli už abiejų miestų ribų; statytojų loginės klaidos. Apie pirmuosius du jau spėjome prisidiskutuoti pastaraisiais mėnesiais. Klaidos gi išlindo visai neseniai. Vilniškiame pastate, kuriame turi tvyroti viduramžių aura, lyg niekur nieko įspraustas ir technikos amžiaus inkliuzas – liftas. Kaunietiškasis statinys, kad ir skirtas gyvenimo veiklos produktų utilizavimui, pasirodė esąs pastatytas be inžinerinių tinklų – bent jau sprendžiant iš dokumentų.

Visa laimė, kad "auksinę būdelę" Kaune statę meistrai padarė šią klaidą, antraip galvų, atsakingų už šiam objektui skirtus 600 tūkst. litų, lėkimo būtų tekę laukti tikriausiai iki kitų savivaldos rinkimų.

Tiesą sakant, paprastai Kaune gyvenančiai darbo bitei, sąžiningai atiduodančiai savąją medaus porciją į bendrą biudžeto korį, tų valdininkų galvų reikia mažiausiai. Kaunietis mielai ją iškeistų į vieną kitą tūkstantėlį, už kurį vaiko mokykla ar darželis galėtų nešaldydamas vaikų sulaukti šildymo sezono pabaigos. Arba kokią Julijanavos gatvę sutvarkytų, kol jos dar neatrado motokroso rengėjai – atradę dar imtų savaitgaliais rengti ekstremalaus važiavimo varžybas.

Betgi grįžkime prie auksinės būdelės. Šią savaitę savivaldybės komisija pasiūlė atleisti iš darbo Miesto tvarkos priežiūros poskyrio vedėją Rimantą Rutavičių. Vos tik pasveiks, grįžęs į darbą ant stalo ras atleidimo lapelį. Koją pakišo tie nelemti inžineriniai tinklai, kurie de facto po žeme, bet de jure – neegzistuoja.

Tie mistiniai vamzdžiai atvėrė akis net merui. "Matau pasipelnymo schemą. Turėtų kristi ne tik R.Rutavičiaus galva, bet ir visa grandinė", – it pranašas pasakė jis kolegijos posėdyje. Pasakė ir suteikė vilties, kad ne vien prokuratūros, bet ir savivaldybės "atitinkami organai", pasikasę po auksine būdele, prisikas iki tiesos, kur, kas ir kokiais vamzdynais nutekino mūsų kruvinu prakaitu uždirbtus 600 tūkst. litų. Tik štai, kodėl iki šiol niekas, bandęs ieškoti tų pinigų vamzdyno, jo nerado, lieka neaišku. O gal nė nebandė ieškoti? Juk jei būtų bandęs, tų popieriuose neegzistuojančių, bet po žeme pakastų vamzdžių ir labai norėdamas negalėjo nepastebėti.

Jei bent kas sąžiningai būtų bandęs suprasti, kaip mūsų tupykla ir be Gianni Versace santechnikos bei aksesuarų dukart viršijo garsiojo tualeto Prezidentūroje vertę, būtų bent jau pažiūrėjęs, kieno parašai puikuojasi po sutartimi su rangovais. Nes, panašu, dabar blaškėsi, lyg nežinotų, kas už ką savivaldybėje atsakingas, o tualetas būtų ne ūkio, bet turizmo objektas.