KGB archyvai Rusijoje tolsta nuo viešumos

Istoriko Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940–1958 m.“ sukėlė prieštaringas diskusijas tiek Lietuvoje, tiek ir kaimyninėje Rusijoje. Remdamasis šių dviejų šalių archyvų duomenimis, knygos autorius savo skaitytojams primena apie nuo 1940 iki 1958 m. vykdytą terorą ir nusikaltimus žmogiškumui.

– Kuo „Teroras 1940–1958 m.“ skiriasi nuo ankstesnių knygų? Galbūt atradote naujų archyvų ar dokumentų?

– Keičiasi kartos ir tiems, kurie nesidomėjo ar mažiau domėjosi tuo laikotarpiu, tai bus nauja. Kita vertus, knygoje yra ir vaizdinės medžiagos, kurią buvo sunku surasti. Nuotraukų yra ir iš vagonų, trėmimų. Žmonės išsaugojo kai kuriuos originalius ir iki šiol dar niekur nepublikuotus dokumentus. Tai visiškai nauja medžiaga. Medžiagos teko atsivežti ir iš Rusijos archyvų.

– Kas naujai atrastoje medžiagoje jus nustebino labiausiai?

– Radau lageriuose darytas nuotraukas kalinių, kuriems buvo atlikti medicininiai bandymai.

– Kokie tai buvo bandymai?

– Tai buvo vadinamajame GULAG‘e dirbusių oficialių medikų bandymai su kaliniais. Jie tyrė kalinių pajėgumą dirbti įvairiomis sąlygomis, vertino jų sergamumą. Vėliau buvo mėginama pakelti išsekusių kalinių darbingumą. Tyrimais buvo siekiama išsiaiškinti, kaip žmonės pakelia šaltį. Kadangi Lietuvoje buvo atlikti agentų smogikų veiklos tyrimai, papildžiau informaciją ir apie tai.

– Kokių sunkumų iškilo berenkant medžiagą knygai?

– Tai užtruko gana ilgai. Rusijos archyvuose davė nuotraukas, tačiau be teisės jas publikuoti. Tą teisę gavau vėliau – prabėgus dešimtmečiui.

Dirbant Rusijos archyvuose teko patirti, kad man pasinaudojus archyvais ir vėliau pamačius publikacijas iš tų archyvų, dalis bylų buvo vėl uždaryta. Tai nereiškia, kad neatsirado naujų galimybių. Buvo atidaryti ir nauji fondai. Tik tada tas tyrimas užėmė daug laiko. Jei būčiau pradėjęs tirti šią temą dabar, dalies medžiagos tikrai nematyčiau.

Įdomu, kad Červenės žudynių (1941 m. birželio 26 d. naktį miške prie Červenės Baltarusijoje NKVD nužudė iš Kauno, Vilniaus, Minsko kalėjimų evakuotus kalinius – red. past.) byla, kurią teko matyti Rusijos archyve, nėra prieinama iki šiol. Kaip vyko žudynių procesas? Kas jam darė įtaką? Kodėl įvyko šios žudynės? Tuo metu dokumentai man buvo prieinami, o šiuo metu jau nebe.

– Ar pavyko archyvuose prieiti prie pirminių dokumentų? Kuo jie skyrėsi nuo siųstų į Maskvą?

– Analizuojant 1945 m. įvykius, aš turėjau galimybę prieiti prie pirminių dokumentų. Ne tų, kuriuos LKP CK siųsdavo į Maskvą. Man labiausiai įstrigo faktas, kad per labai trumpą laikotarpį buvo sulaikyta, suimta, įkalinta, išvežta į lagerius, patyrė poveikį ir spaudimą net 200 000 suaugusių žmonių. Ir tai tik per dvylika mėnesių. 12 000 žmonių buvo nužudyti, 35 000 įkalinti, ištremti. Kiti paleisti, bet dar ilgus dešimtmečius jautė baimę.

– Ne kartą esate minėjęs partizaninio judėjimo kovas ir agentų smogikų aukas. Ar archyvuose pavyko rasti ką nors naujo apie tai?

– Agentų smogikų veikla, kalbant apie partizaninį pasipriešinimą, yra labai svarbi. Tūkstančiai žmonių tapo agentų smogikų aukomis. Jie buvo tardomi agentų, apsivilkusių partizanų uniformomis. Buvo nužudyta šimtai civilių ir ginkluoto pasipriešinimo dalyvių.

– Aukomis tapdavo žmonės, priklausę tam tikram politiniam judėjimui?

– Ne tik. Noriu pabrėžti, kad knygoje yra dokumentai, kurie liudija, jog Maskvoje žmonės buvo vertinami ne pagal specialybę, politines pažiūras ar gyvenimo būdą, o pagal tautybę. Buvo nustatoma, kad lietuviams, estams ar latviams reikia pritaikyti vienokias įkalinimo sąlygas. Egzistavo nepatikimų tautų sąrašas, kuriame buvo lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, čečėnų, Krymo totorių ir keletas kitų mažesnių tautelių. Tai įrodo, kad teroras buvo orientuotas tautiniu požiūriu, bet tai buvo daugiau pokario laikotarpiu.

Daugiau socialiai orientuotas teroras truko nuo 1940-ųjų iki 1941-ųjų. Žmonės buvo tremiami, atsižvelgiant į jų kilmę, socialinį statusą, profesiją. O štai pokario teroras buvo aiškiai nukreiptas prieš lietuvius.

– Esate minėjęs, kad visus KGB dokumentus ir sąrašus reikia paviešinti. Jie turi būti atviri visiems. Kas šiuose dokumentuose gali nustebinti?

– Dokumentai tikrai stebinantys. Nemaniau, kad kai kurie garsūs ir žymūs žmonės galėjo būti slapti KGB bendradarbiai. Pavardžių minėti negaliu, nes daugelis tų žmonių jau prisipažino apie savo bendradarbiavimą su KGB, o prisipažinus jie nėra viešinami.

– Kokios tai srities atstovai?

– Tai meno žmonės, mokslininkai, pačių įvairiausių profesijų atstovai. Greičiausiai kai kurių net nebūtume įtarę priklausius KGB agentų kategorijai.

– Kokią tendenciją atskleidė agentų sąrašai?

– Tai buvo žmonės, veikiantys vadinamojoje neigiamoje aplinkoje. Aplinkoje žmonių, kurie galėjo tapti potencialiais valdžios priešais. Kai kuriuose sluoksniuose ar vietovėse agentūros vis dėlto nereikėjo. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajone KGB išvis neturėjo agentūros. O štai Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje tai buvo būtina. Buvo tam tikrų inteligentijos sluoksnių, kuriuose privalėjo būti agentų. Jų reikėjo tarp mąsčiusiųjų, rašiusiųjų ir galėjusiųjų paprieštarauti buvusiai santvarkai. Būtent juos norėta kontroliuoti.

Kai paskelbsime tuos dokumentus, kiekvienas galės įvertinti tą sąrašą. Jis nebus toks trumpas. Iš 1700 pavardžių, manau, kad tikrai bus paviešinta bent 1500 ar net daugiau.