J.Kukulskis „kirviu“ savęs nelaiko

J.Kukulskis „kirviu“ savęs nelaiko

Šeštadienio interviu apie matematiką, mokinius ir dėkingumą

„Kirviu“ vadinamam „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytojui Juozui Kukulskiui buvę mokiniai ateina padėkoti už reiklumą ir puikų dalyko išmokymą. Prieš trejus metus uostamiesčio Metų mokytoju paskelbtas J.Kukulskis neretai moksleivių vadinamas „kirviu“, tačiau pats už tai ant vaikų nepyksta.

33 metus mokantis vaikus vieno sunkiausių dalykų – matematikos – mokytojas sako esąs įsitikinęs, kad nėra žmogaus, kurio negalima išmokyti šio dalyko. Skirtumas tik tas, kiek kuriam reikia pastangų.

- Gerbiamas mokytojau, ar esate apie save girdėjęs sakant, kad esate „kirvis“?

- Nemanau, kad toks esu. Taip, labai griežtai reikalauju paruošti namų darbus, atsiskaityti už išmoktą temą, atlikti viską, kas mokiniui priklauso. Visiems sudarau vienodas sąlygas, nė vieno neišskiriu, iš visų vienodai reikalauju. Gal dėl griežtumo kas nors taip ir vadina, bet, manau, dėl tos pačios priežasties pabaigę mokyklą mokiniai dėkoja.

- Šiomis dienomis aktualiausia tema ne tik mokytojams ir mokiniams, bet ir visai Lietuvai - perkami ir parduodami egzaminai. Ką jūs apie tai manote?

- Šiemet apie tai prabilta pirmą kartą. Panašu, kad pasiseks įrodyti, kad egzaminų užduotis galima buvo nusipirkti iš anksto. Čia svarbu ne tik paties fakto nustatymas, bet ir moralinė pusė. Mokiniai turi įsitikinti, kad tai yra neteisėta. Už tai - baudžiama. Aš pats ketverius metus buvau valstybinių egzaminų komisijos narys ir galiu pasakyti - nesunku pastebėti, kada mokinys nusirašė nemokėdamas. Esu įsitikinęs, jog, nemokėdamas viso kurso, puikaus įvertinimo mokinys negaus net prieš savaitę turėdamas egzamino užduotis. Tiesa, geram mokiniui tai gali gerokai pakelti balą. Be to, kontrastas tarp egzamino vertinimo ir metinių pažymių turėtų išduoti tiesą.

- Tai neabejotinai yra didelis išbandymas abiturientams. Pirmiausiai psichologinis. Išlaikę vieną egzaminą, vaikai jau nusiteikia kitam ir stengiasi blokuoti informaciją apie atliktą išbandymą. Kai reikės dar kartą grįžti prie jau laikyto egzamino, dauguma mokinių bus varginami be reikalo.

- Kaip vertinate savo šiemetinius abiturientus? Ar manote, kad kuris nors iš jų galėjo pirkti egzaminų užduotis?

- Šiemet mokiau vieną dvyliktokų klasę. Iš 27 mano mokinių tik vienas nepasirinko valstybinio matematikos egzamino. Tikiu savo vaikais. Žinau, kuris kiek moka, ir nemanau, kad kuris nors būtų pasielgęs nesąžiningai. Jie nesiskundė, kad egzaminas buvo neįkandamas.

- Mieste garsėjate kaip puikiai išmokantis matematikos mokytojas. Turbūt gabiausius ilgai prisimenate?

- Išleidau 8 auklėtinių laidas. Prisimenu ne tik gabiausius. Iki šiol dažnai pagalvoju apie Editą Dzerkelytę. Gal dešimtmetį gaudavau nuo jos sveikinimus. Toks buvusios mokinės dėmesys rodo, kad palikau pėdsaką jos prisiminimuose apie mokyklą. Didžiuojuosi mokęs Vaidotą Zemblį. Jis dabar jau doktorantas. Netrukus pats dėstys studentams matematiką. Mokiau ir tokį Puidą, tiesa, vardo nebepamenu. Šis vaikinas net pasaulinėje fizikų olimpiadoje dalyvavo. Mano sūnus taip pat dalyvaudavo miesto ir šalies olimpiadose. Jis nors ir nepasirinko matematikos, bet studijavo tiksliuosius mokslus.

- Vadinasi, mokėte savo sūnų? Kaip jis vėliau apibūdino Jus kaip mokytoją?

- Manau, mokykloje mums pasisekė išlaikyti atstumą, kuris turi būti tarp mokytojo ir mokinio. Jis niekada nepiktnaudžiavo ir neklausinėdavo manęs apie būsimus kontrolinius darbus, nepasiduodavo klasės draugų provokacijoms. O ir aš jo iš kitų neišskirdavau, nenuolaidžiavau, vertinau tokiais pažymiais, kokių buvo vertas. Nors buvo gabus, gaudavo ne tik dešimtukus. Už tai jį gerbė bendramoksliai.

- Ar manote, kad mokyti vaikus matematikos yra Jūsų pašaukimas? Kaip Jūs tai supratote?

- Vargu ar pats būčiau tai supratęs, jei ne įžvalgi pedagogė. Maždaug iki devintos klasės svajojau stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą. Bet vėliau, mokydamasis Telšių rajono Žarėnų vidurinėje mokykloje, turėjau gerą matematikos mokytoją. Dabar tik pavardę beprisimenu – Trečiokaitė. Ji įžvelgė manyje gabų matematiką ir skatino šį dalyką studijuoti. Mokytoja man parūpindavo papildomų užduočių. Taip, jos paragintas ir padedamas įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Studijuodamas susipažinau su būsimąja žmona Stase. Tad esame matematikų šeima. Žmona ir dukra dirba „Versmės“ vidurinėje mokykloje. Tiesa, mano dukra moko ne matematikos, o dailės ir technologijų. Dabar nė neįsivaizduoju, kad mano likimas būtų susiklostęs kitaip.

- Kuo, Jūsų manymu, matematiką gerai mokantys žmonės skiriasi nuo menininkų bei humanitarų?

- Gal kiek ir skiriasi. Matematika – ne tik skaičiai, bet ir mąstymo būdas. Ji moko žmogų logiškai mąstyti. Matematiko ir mintys paprastai būna tvarkingai surikiuotos. Bet esu įsitikinęs, kad nėra žmonių, kurių neįmanoma išmokyti matematikos. Iš tiesų, dalis mokinių klasėje lengviau pagauna dėstomą temą, kitiems reikia daugiau pavyzdžių, ilgesnio ir detalesnio aiškinimo. Tačiau kiekvienas, kuris dirba, išmoksta.

- Ar Jums mielesni yra tie mokiniai, kurių smegenys labiau „suprogramuotos“ tiksliesiems mokslams?

- Jokiu būdu ne. Galbūt lengviau bendrauti yra su tais, kurie iš pusės žodžio pagauna mintį. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Kiekvienas vaikas yra kitoks. Kitam, žiūrėk, sunkiau sekasi, bet jis stengiasi, dirba, yra nuoširdus ir atviras. Malonu, kai vaikai nebijo mokytojo. Todėl nevengiu pamokose pajuokauti. Vien tik sausai dėstant matematikos sunku išmokyti. Turiu prisipažinti, kad labiau mėgstu dirbti su vyresniųjų klasių mokiniais. Jiems ne šėliojimai per pamoką rūpi. O su mažaisiais darbo nėra. Man su vaikais įdomu. Kas kelerius metus jie vis kitokie. Dabar mokiniai moka susirasti informaciją patys, gudresni nei prieš dešimtį ar dvidešimt metų. Be to, jie drąsesni, moka laisvai bendrauti. Mėgstu bendrauti su mokiniais ir per vasarą jų pasiilgstu. Todėl rugsėjo pirmoji man yra didelė šventė.