Dėl pasieniečių šuns – aistrų pliūpsnis

Liejasi pagieža

Pykčio pliūpsnio D.Bosas sulaukė dėl vieno vienintelio sakinio: "Aš žinau viena, Agne, tokių laidotuvių "točna" neturėsime."

Klaipėdietė norėjo pritarti kitai žinomai blizgančių viršelių herojei – stilistei Agnei Jagelavičiūtei, kuri pareiškė, kad jai gaila šuns, bet sveiko proto labiau.

"Tos raudančios moterys...užtinusios..Xu-je-ju...Tikrai gaila šuns, bet sveiko proto labiau", – pasisakyme rašė A.Jagelavičiūtė.

Į žurnalistų klausimus dėl internete verdančios nuomonių kovos A.Jagelavičiūtė nepanoro atsakyti, pareiškusi, kad į spaudą neperkelia socialiniuose tinkluose išsakomų nuomonių.

O štai D.Bosas atvirai nupasakojo, ką jai teko išgyventi po paviešinto kitokio nei daugumos požiūrio.

"Mane kone sudegino ant laužo. Buvau užsipulta be jokio pagrindo. Niekada nesakiau, kad nereikia gyvūnų mylėti ar juos kažkaip engti. Pati turiu gyvūnų ir jais rūpinuosi. Mane nustebino tai, kokią reakcijų laviną pasiekė mano nuomonės išsakymas. Iš tiesų tai abi skirtingas nuomones turinčios pusės nori to paties – kad būtų teisingai pasielgta su tais asmenimis, kurie elgiasi negerai ar ne pagal įstatymą", – tikino D.Bosas.

Tikslai – tie patys

Moteris prisipažino, kad jai buvo labai nemalonu, kai jos vardas linksniuotas žiniasklaidos tekstuose apie pasieniečių šuns Ramzio pagerbimą.

"Tik dėl emocijų dabar Lietuva pasidalijo pusiau. Aš niekada negyniau to asmens, kuris nušovė pasieniečių šunį, aš viso labo pasakiau nekaltą nuomonę. Jei būčiau žinojusi, kad tai išprovokuos nesveiką reakciją, būčiau patylėjusi. Tik pastebėjau vieną įdomų dalyką – viešai mano nuomonės daugybė žmonių nedrįso palaikyti. Palaikymo žinučių gavau tik privačiai. Žmonės bijo kalbėti drąsiai", – pastebėjo D.Bosas.

Moteris tikino, kad žinia apie nušautą pasieniečių šunį ją labai sujaudino.

"Tačiau mane labiau sukrėtė žinia, kad Telšių rajone pareigą vykdęs ir žuvęs tarnybos metu pareigūnas buvo pripažintas kaltu dėl savo žūties. Kodėl apie tai nekalbama? Kaip turi jaustis jo šeima? Tai nesulyginama diskusija su šuns pompastiško pagerbimo ceremonija", – tikino D.Bosas.

Ji teigė, kad po viešų puldinėjimų savo adresu ji vis dėlto padarė išvadą, jog aistrų pliūpsnis dėl pasieniečių šuns iškilmingo pagerbimo tėra Pagėgių krašto žmonių atsakas į jiems skaudamus dalykus.

"Tai lyg koks protestas. Ir aš tai suprantu. Tačiau nebenoriu eskaluoti šios temos. Kažkodėl juk niekas nepuolė rinkti lėšų žuvusio pareigūno laidotuvėms ar jo šeimai? Kažkas mane išvadino kvaila, kiti – beširde. Bet ar tikrai taip ir yra? O gal pas mus kažkas ne taip šalyje yra? Mane labiausiai pribloškė tai, kad mano ir Agnės pavardėmis pasinaudojo kai kurie politikieriai, papylę purvo ir paniekos. Kažkas sukiršino žmones ir dar uždirbo politinio dėmesio", – kalbėjo D.Bosas.

Nurašytus šunis korė

O štai aštri gyvūnų teisų gynėja Brigita Kymantaitė tikino, kad kai kurie žinomų moterų pasisakymai yra kone įžeidimas nušautam pasieniečių šuniui.

B.Kymantaitė tikino, kad per dvidešimt metų pačių pasieniečių elgsena su jų šunimis pasikeitė.

Tačiau vyresnio amžiaus klaipėdiečiai pamena, kad prieš šešiolika metų Klaipėdoje buvo kilęs didžiulis skandalas, kai patys pasieniečių kinologai, nebežinodami, ką daryti su nurašytais šunimis, juos tiesiog savaitgalį pakorė pasienio rinktinės kieme.

Gintaro gatvėje įsikūrusios pasieniečių rinktinės pašonėje buvę aplinkinių namų gyventojai šiurpo, girdėdami dvesiančių šunų kauksmą.

Tą kartą pylos pasieniečiai sulaukė tik tuomet, kai visa ši egzekucija išlindo į viešumą, apie tai parašius dienraščiui.

"Taip, aš tai žinau. Tačiau mes labai daug padarėme, kad situacija su tarnybą baigusiais gyvūnais pasikeistų iš esmės. Anuomet valstybės ir savivaldybių turto disponavimo įstatymas tarnybinius šunis priskyrė kilnojamajam turtui. Šunims, kaip stalui, buvo taikomas nusidėvėjimo laipsnis. Nudėvėtam turtui buvo skelbiamas aukcionas. Tačiau jame galėjo dalyvauti visi, tik ne kinologai, dirbę su šiais šunimis. Valstybės politika buvo tokia", – prisiminė B.Kymantaitė.

Keturkojis – dovana

Nutikdavo taip, kad kinologai įsigydavo brangių šuniukų, tačiau po kelių mėnesių išryškėdavo, kad tarnybai šie augintiniai netinka, jiems trūksta tam tikrų savybių.

Brangiai tokių šunų nebebuvo įmanoma parduoti. Patys kinologai neįpirkdavo šių šunelių.

Sklido kalbos, kad tokie ypatingų savybių neturintys šuneliai buvo dovanojami Vidaus reikalų ministerijos sistemos aukštiems pareigūnams jubiliejų ir gimtadienių proga.

O biudžetinei įstaigai likdavo didžiausias galvos skausmas, kaip nurašyti tokius vos prakutusius keturkojus iš apskaitomo turto sąrašų.

Buvę pasieniečiai pamena, kad tekdavo ieškoti supratingo veterinaro, sugebančio suregzti pažymą apie tarnybinio šuns ligas ir mirtį.

Nurašė – reikia sunaikinti

"Pagal įstatymą, jei šuo buvo nurašomas, jis turėjo būti sunaikinamas. Tai yra žiauru. O ši tvarka galiojo vos prieš penkerius metus. Mums pavyko pasiekti bent to, kad tarnybiniai šunys būtų įvardyti kaip "biologinis" turtas. O šį turtą, jei jis nebuvo nuperkamas aukcione, atsirado galimybė perduoti gyvūnus globojančioms organizacijoms, kad jie galėtų surasti naujus namus. Atsirado kelias garbingiau išleisti į pensiją keturkojus", – aiškino B.Kymantaitė.

Tiesa, gyvūnų teisių gynėja mano, kad Ramzio žūtis nėra pretekstas kurti tarnybinių šunų pagerbimo ir laidojimo ceremonijų aprašus ar tvarkos nustatymus.

"Aš matau galimybę svarstyti Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio, kuris kalba apie žiaurų elgesį su gyvūnais, pakeitimą. Turėtų atsirasti trečia šio straipsnio dalis, kuri apibrėžtų baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai žiauriai elgiamasi su tarnybiniu šunimi", – tikino B.Kymantaitė.

Beje, Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) taip pat kreipėsi į Vidaus reikalų ministerijos vadovybę siūlydama papildyti Baudžiamojo kodekso 187 str. "Turto sunaikinimas ar sugadinimas" nauja dalimi, numatančia atsakomybę už tarnybinių gyvūnų tyčinį sunaikinimą ar sužalojimą.