Choro vadovo priedermė – kančia

Nors darbas sunkus, atlygis nedidelis, o dabartiniai vaikai pagal gebėjimus atsilieka nuo ankstesnių kartų, dirigentas profesorius Vytautas Miškinis net ir po trisdešimt metų darbo nežada palikti vaikų ir jaunuolių choro "Ąžuoliukas".

Penktadienį viešėdamas "Vilniaus dienos" redakcijoje legendinio choro vadovas atsakė į portalo vilniausdiena.lt lankytojų klausimus.

– "Ąžuoliukui" vadovaujate jau tris dešimtmečius. Ar pastebite kartų skirtumus? Galbūt anksčiau su vaikais dirbti buvo paprasčiau, juk visi sako, kad mūsų jaunoji karta išlepusi?

– Deja, kokybės nenaudai galiu pasakyti, kad vaikai pasikeitę. Dabartiniai vaikai vangūs, mieguisti, pavargę, neištvermingi. Tai, be abejo, yra bendro padidėjusio užimtumo padarinys. Dažnai tenka repeticijose juos žadinti ir dirbtinai aktyvinti.

Kalbant apie muzikinių gebėjimų spektrą, analizė ne itin optimistiška, pavyzdžiui, prieš 30 metų priimdavome, tarkim, 30 vaikų, 10 iš jų būdavo talentingų, 10 – gabių, 10 – turėjo perspektyvą išsivystyti iš muzikinių duomenų trūkumų. Dabar turim 10 gabių, 10 – perspektyvių galbūt vystytis, nors prognozė sąlyginė, 10 – dėl kontingento.

– Sakoma, kad darbą reikia keisti maždaug kas 5–7 metus, kad neišsikvėptum. Jūs "Ąžuoliukui" vadovaujate jau 30 metų. Ar neketinate keisti darbovietės?

– Neketinu. Manęs to išmokė mano buvęs šefas Hermanas Perelšteinas. Kai pajusiu, jog rezultatas griauna kolektyvo meninį lygį, tuoj pat iš jo pasitrauksiu. Be to, turiu begalę darbų, kuriuos daliju laike ir erdvėje pagal savo galimybes – jos, be abejo, ribotos. Tai ne tik "Ąžuoliukas", kuris yra mano dėmesio centras ir savotiškas gyvenimo būdas, bet ir kūrybinės ambicijos, darbas su studentais Lietuvos ir muzikos teatro akademijoje bei visuomeniniai įsipareigojimai esant Lietuvos chorų sąjungos prezidentu. Pastaroji sritis atima nepaprastai daug laiko. Antra vertus, turiu tam tikrų tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos realizuodamas savotiškai reklamuoju Lietuvos vardą užsienyje.

Dėl septynerių metų sutinku – tai biologinis žmogaus atsinaujinimo periodiškumas. Kartais savo muzikinėje potencijoje jaučiu tuos pokyčius, bet kai reikalai pradeda slysti iš rankų, tuoj pat susiimu, kad to neatsitiktų. Be abejo, labai sunku save vertinti asmeniškai. Kartais net ir darydamas gerus darbus gali pagaminti broką, o tai labiau pastebima iš šalies.

– Šiais laikais kultūra merdi, o kultūros žmonės skundžiasi mažu finansavimu. Bibliotekininkai verkia, dainininkai protestuoja ir pan. Bet negirdėti chorų vadovų balso. Jūs gerai gyvenate, kad nesiskundžiate?

– Matyt, choro vadovo priedermė tokia, kad jis labiau kenčia, negu protestuoja. Nors tikrų protestų nesulaukėme, bet įsivaizduokite Dainų šventę, kai susirenka iki 20 tūkst. dainininkų ir visi tyli, – koks tai būtų galingas protestas. Ko gera, esame labai išsibarstę pagal juridinę priklausomybę: vieni priklauso švietimo skyriams, kiti – kultūros centrams, treti – vos ne privataus angažamento aukos, kuriems pinigėlį į voką kaip išmaldą surenka patys dainininkai.

Normalioje valstybėje to neturėtų būti, kaip antai: praeitais metais Vilniaus savivaldybė surado lėšų šiek tiek kompensuoti chorų vadovams, kurie dirbo kultūros centruose. Mat jie irgi priklausė tai pačiai savivaldybei.

Deja, švietimo sistemai atstovaujantys choro vadovai tos kompensacijos negavo, nes juridiškai nebuvo galima tos kompensacijos panaudoti. Paradoksas: yra pinigų, bet negali jų paimti. Viešpats Dievas – buhalteris, priklausantis nuo riboto įstatymo.

Skundžiasi vadovai, labai. Tik neturi kam tai daryti. Chorų sąjungos statutas neleidžia ginti šio profesinio cecho socialinių teisių. Nors šiuo klausimu dažnai buvo kalbėta su įvairiausio rango valstybės veikėjais. Džiaugiuosi, kad dainų švenčių įstatymo kūrimo darbo grupėje taip pat teko dalyvauti. Tikiu, kad laikui bėgant, kai baigsis visi sunkmečiai, vėl bus peržiūrėti įstatymo įgyvendinamieji aktai, padėsiantys šiam įstatymui normaliai funkcionuoti. Gal esu naivus, bet tuo tikiu.

– Kaip vertinate šiandienę kultūros politiką ir jos vadą kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį? Kaip vertinate "Vilniaus – Europos kultūros sostinės" (VEKS) projektą?

– Ministrą R.Vilkaitį vertinčiau labiau, jei jis savo aktorinį meistriškumą mažiau demonstruotų bendraudamas su žiniasklaida, kuri nesupranta, ar tai tikras pinigas, ar tai tik jo imitacija.

Nesuprantu, kas yra kultūros politika, nes kultūra neturi būti politika. Aš tai pavadinčiau paveldu, tradicija, meno vertybėmis, kurios turėtų gauti valstybinę paramą, Lietuvos kultūros genofondo – talentingiausių menininkų palaikymą, rėmimą ir t. t.

Jei apžvelgtume bet kurios valstybės raidos aprašus, didžiausias išskirtinumo ženklas visuomet buvo skiriamas jos intelektualiniam ir meniniam protui. Politiniai veikėjai užmirštami, jei jie nieko gera valstybei nėra padarę, o tik skaičiavę pinigus ir vadovavę ekonomikai. Menas visai laikais buvo neekonomiškas, bet tai labiausiai neįkainojama vertybė, kuriai valstybės, tai suvokdamos, skirdavo nepaprastai daug lėšų. Valstybės išskirtinumo ženklai – kalba ir kultūra – neatsiejami. Aš nekalbu tik apie etnokultūrą, o apie kultūrą plačiąja šio žodžio prasme.

Dėl VEKS. Vos ne kasdien važiuoju Neries pakrante ir sustingstu iš baimės pažvelgęs į klaikų vamzdį, įmerktą į vandenį. Jei tai labai urbanizuotas meno kūrinys, atspindintis šiuolaikinio žmogaus mąstymo kriterijus, tai šioje šalyje jaučiuosi kaip aborigenas. Man tai nėra meno reiškinys ar kūrinys. Galima už kelis milijonus pašaudyti fejerverkus į dangų, bet ar tai yra meno reiškinys, ar tik komercinės užmačios? Nerandu atsakymo. Matyt, iš to daug kas pasipelnė.

Kodėl Vilnius, tapęs Europos kultūros sostine, turi pirkti brangiausius projektus iš užsienio, o ne eksponuoti Europai tai, ką vertingiausia yra sukūrusi šioje srityje. Lietuva tikrai gali pasigirti fantastiškai įdomiais menininkais.

Galbūt būsiu kritiškas, bet visi pinigų srautai, mums tapus ES nariais, plaukia viena kryptimi: palaikomi tie projektai, kurie privalo įsiurbti į Lietuvos kultūrinę erdvę europinius standartus ir laimėjimus. Deja, nieko perdėm lietuviško meno srityje Europa nenori įsileisti. Jiems Lietuva įdomi tiek, kiek nekainuoja pinigų. O Lietuva jie suinteresuoti tiek, kiek į ją galima prifarširuoti svetimos įtakos.