Sostinė ranka pasiekiama
Šis jaunas, dar 40-ies neturintis vyras prieš dešimt metų įsigijo žemės Vilniaus rajone, Maišiagalos seniūnijoje, Kiemelių kaime, kur netrukus tėvo ir brolio padedamas pasistatė namą, apsigyveno su žmona Egle. Po poros metų vieni du su žmona pasistatė ir garažą.
Dabar kieme laksto ir trejų su puse Tautvydas, kuris jau lanko darželį gretimame Dūkštų kaime, todėl mama ir tėtis gali ramiai vykti į darbus. Eglė dirba Vilniuje, o Vytenis, kaip pats sako, – visoje Lietuvoje. Jis yra visuomenės sveikatos vadybos magistras. Studijavo psichologiją, dirbo personalo atrankų srityje, prikaupė nemažai psichologijos, komunikacijos, konfliktų valdymo žinių ir kt. Tokiomis temomis daugiausia ir skaito paskaitas įvairiuose šalies kampeliuose.
Iki Vilniaus – 30 km, tačiau automobiliu vykdamas į darbus laiko sugaišta tikrai ne daugiau, nei važiuodamas iš vieno sostinės mikrorajono iki kito, toliau esančio. Dėl logistikos problemų nėra. Nuo namų iki darželio – vos keli kilometrai. Keliai gana geri, infrastruktūra gera. Šeima džiaugiasi kaimynais, su kuriais žiemą draugiškai pasidalija sniego kasimo darbus, kad gatvės taptų išvažiuojamos. Tačiau tokių sniegingų žiemų buvę vos porą kartų, kai reikėjo atsikelti anksčiau ir surėmus pečius apie 200 m kelio nukasti.
Seniai svajojo
Vyteniui visada prie širdies buvo sodininkystė. Tačiau įsigijęs žemės ne iš karto galėjo kurti savo ūkį. Išsirinko vietą, kur žemė pigesnė ir ne tokia naši, didžioji jos dalis buvo šlapynės, augo karklai. Ką daryti, kai sklypas slėnyje tarp kalvų, šlaitų, kai po smarkesnio lietaus žemyn subėga visas vanduo?
Jaunasis ūkininkas greitai išsprendė problemą – pats įrengė drenažo sistemas, kurios nusidriekė maždaug 1 km. Žemė buvo nusausinta ir pritaikyta žemės ūkiui. Įsirengė du tvenkinius, kuriuose dabar augina žuvis šeimos reikmėms. Tačiau tai dar ne pabaiga, vis atsiranda vietų, kur dar reikėtų sausinti.
Vytenis dabar džiaugiasi pasirinkta vieta gyvenimui – nesvarbu, kad reikėjo įdėti daug darbo paruošiant žemę augalininkystei, tačiau tam tikra prasme ir laimėjo – niekada netrūksta drėgmės.
Apie tokį gyvenimą jis svajojo jau seniai, tačiau neturėjo galimybės įgyvendinti gyvendamas ankštame bute. Didžiausia svajonė – turėti didelį sodą, ją beveik jau įgyvendino. „Visi, kurie ateina gyventi iš miesto į kaimą, pažymi, kad gyvenimo kokybė pagerėja, – sako Vytenis. – Tačiau laiko ir energijos kaštai irgi išauga. Nėra taip, kad nuvažiavai į kaimą ir viskas rožėmis klota. Ne, tas rožes reikia pasodinti, prižiūrėti, nugenėti, patręšti, tada jos gražiai žydės ir džiugins.“
Pasak jaunojo ūkininko, tai, ką tu gauni kaime, reikia išlaikyti, daug dirbti. Čia kaip gyvenant bute: jeigu vieno kambario – ankšta, jeigu keturių – erdviau, bet ir išlaikyti, prižiūrėti brangiau. Vasarą kaime patiri daugiau malonumo, kvėpuoji grynu oru, turi galimybę ką nors pats užsiauginti, tačiau tam reikia laiko ir išteklių. Iš kur jaunam žmogui tų išteklių turėti? Vytenis pripažįsta, kad pradžiai reikėjo skolintis lėšų.
Vytenis iki aštuonerių metų amžiaus gyveno Panevėžyje, centre, vėliau tėvai persikėlė prie pat miesto ribos, į rajoną, nuosavą namą. Žemės nebuvo daug, bet jis, vaikas, jau pajuto skirtumą, ką reiškia gyventi mieste ir kaime. Matyt, tuomet ir pasisėjo į sąmonę kitokio gyvenimo sėkla, kai gali basas išbėgti į kiemą, lakstyti žole, nusiskinti nuo obels savą obuolį.
Sode – augalų įvairovė
Šiuo metu šeima valdo apie 8 ha žemės, iš kurios arti 2 ha – šlapynė. Darbo užtenka. Vyteniui labiausiai prie širdies – augalininkystė, ypač vaismedžių auginimas. Tad įveisė didelį sodą, kuriame auga po 1,3 ha kriaušių ir trešnių sodinukų, lazdynų ir graikinių riešutų. Po 20 a paskirta braškėms ir smidrams.
Eksperimentuoja ir augindamas šitakius, tačiau šios gurmaniškos gėrybės ketina atsisakyti, nes nepasiteisino, sunku realizuoti. „Įdomu buvo pabandyti. Jie užauga gerai, tačiau mūsų žmonėms dar nelabai priimtini, brangesni, todėl sunku parduoti, – sako V. Grigas. – Bandžiau tartis su azijiečių, rytiečių restoranais, tačiau jie nenori šviežių šitakių, per brangūs, jie daug pigiau dideliais kiekiais nusiperka džiovintų grybų iš Azijos.“ Pasak Vytenio, šių grybų auginimo savikaina ir laiko sąnaudos didelės, reikia specialių sąlygų jiems auginti.
Susipažinus su kitų šalių jaunųjų ūkininkų veikla, galima palyginti sąlygas, kokias turi Lietuvos ir kitų šalių ūkininkai.
„Man labiausiai prie širdies yra sodininkystė, – sako Vytenis. – Žinoma, pirmaisiais metais reikia daug investuoti, tačiau ilgoje perspektyvoje investicijos atsiperka su kaupu. Čia kitaip, nei, pavyzdžiui, grūdininkystė. Ten investuoji kasmet tiek pat, grąža greitesnė, tačiau reikia mažiau investicijų pradžioje.“
Šių metų nesėkmės
Šiųmetis pavasaris padarė žalos ir jaunos šeimos sodui. Trešnių žiedai nušalo 100 proc., šiemet nebuvo nė vienos uogos. „Braškės stebuklingai atlaikė šalnas, beveik nieko nepraradome, – džiaugiasi Vytenis. – Galbūt todėl, kad neturėjome labai ankstyvų veislių. Kriaušių praradome labai daug – apie 70–80 proc., lazdynai atsilaikė visiškai, o graikinių riešutų žiedai nušalo. Smidrai taip pat pašalo, tačiau bent pusė jų liko sveiki. Tad šiemet ūkį gelbėja braškės.“ Galbūt sodas ir suformuotas toks įvairus, kad, nutikus nesėkmei vieniems augalams, pajamų duotų kiti.
Darbininkų nesamdo
Kaip įmanoma dirbantiems žmonėms, auginantiems mažą vaiką, suspėti atlikti visus sodo, daržo darbus? Kiek ūkyje yra samdomų darbuotojų? „Nė vieno, – sako Vytenis. – Viską darome dviese su žmona. Ji taip pat miestietė, tačiau, kaip ir aš, vaikystę praleido nuosavoje valdoje, kur buvo ir žemės, todėl sodo, daržo darbai jai taip pat nesvetimi.“
Sunkiausia, pasak Vytenio, buvo pirmaisiais ūkininkavimo metais. Pavyzdžiui, pasodinus smidrus, pirmus dvejus metus ravėjo labai daug ir kruopščiai, keliais ėjo aplink kiekvieno kamieną, kol augalai įsitvirtino, sustiprėjo ir patys galėjo konkuruoti su piktžolėmis. Dabar to darbo mažiau, tik tarplysvius tenka nuravėti su specialia technika.
Ką jau kalbėti apie ravėjimą arba, pavyzdžiui, kai reikia nurinkti braškių derlių 20 a plote, – ar ne per didelis iššūkis? „Kai matome, kad nespėsime, padeda uogų pirkėjai, – juokiasi Vytenis. – Jie noriai atvažiuoja ir nusiskina uoga patys.“ Tiesa, pirkėjai pirkėjams nelygūs – vieni pasiskina krepšelį ir bėga iš lauko, užpulti aklių, sparvų ar kitokių vabzdžių. „Sako, gal mums paskambinkite, kai nebus tų musių, – juokiasi ūkininkas. – Tačiau jų nebūna tik per lietų, kitu metu jų gausu. Kai kurie žmonės gali rinkti visą dieną, jiems nė motais vabzdžiai, labai sąžiningai viską nurenka. Jais labai džiaugiamės, tačiau tai dažniausiai iš kaimo vietovių kilę pirkėjai. Miestiečiai labiau bijo.“
„Nereikia įsivaizduoti, kad plotus tarp vaismedžių ar vaiskrūmių kas nors dabar šienauja dalgiu – yra traktoriukai, – sako Vytenis. – Taip daug lengviau. Braškių lysvės suformuotos su plėvele ant viršaus, pirmus dvejus metus ravėjimo buvo labai mažai, o vėliau žolės vis tiek ėmė augti, nes po plėvele, per plyšius vėjas pripučia piktžolių sėklų, tad dabar tenka ir paravėti.“
Per žiemą Vytenis geni vaismedžius, sako, šiuos darbus galima padaryti per savaitę.
Kiek valandų šeimos paroje?
Tai bene svarbiausias klausimas, kylantis po pokalbio su Vyteniu. Kaip rasti laiko tokiems dideliems darbams? „Pirmus metus, kai įsikūrėme, buvome nuolat neišsimiegoję, sezono metu miegodavome vos 4–5 valandas, – prisimena pašnekovas. – Dabar, kai vaismedžiai paaugo, darbų mažiau, o miegame daugiau, gal 6–7 valandas.“
Tokie dideli darbai buvo tikras iššūkis jaunai šeimai, kurios bendro gyvenimo pradžia sutapo su gyvenimo kaime, ūkio kūrimo pradžia. Vis dėlto šeima išbandymus atlaikė ir dabar džiaugiasi susikūrę savo gyvenimą kaime patys, savomis rankomis.
Darbai ūkyje – ne vienintelė šeimos veikla. Kaip jau minėjome, Eglė kasdien važiuoja į darbą Vilniuje, Vytenis įvairiausiuose Lietuvos miestuose skaito paskaitas. Vytenis dar yra ir aktyvus Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) valdybos narys, be kurio, kuo toliau, tuo dažniau, neapsieina nė vienas šios organizacijos renginys. Dažnos kelionės ir į Briuselį, nes V. Grigas atstovauja šiai sąjungai Europos jaunųjų ūkininkų (CEJA) taryboje.
„Į LJŪJS įsitraukiau norėdamas gauti daugiau žinių apie jaunųjų ūkininkų veiklą. Pamažu įsitraukiau, o po poros metų išrinko į valdybą, taip viskas netikėtai ir įsisuko. Pasiūlė nuvažiuoti į CEJA, ten man patiko, – prisimena Vytenis. – Susipažinus su kitų šalių jaunųjų ūkininkų veikla, galima palyginti sąlygas, kokias turi Lietuvos ir kitų šalių ūkininkai. Ne paslaptis, ES valstybių senbuvių ūkininkai ir dabar gauna didesnes išmokas nei mes, latviai, lenkai. Su šių šalių ūkininkais kartu svarstome, kaip padaryti, kad išmokos būtų sulygintos. Jos jau tampa tolygesnės, tačiau nepakankamai. LJŪJS veikloje prasmės daug. Būtent mūsų atstovai, bendraudami su kitų šalių jaunimu, sužinojo, kad kitose šalyse už ES paramą jaunojo ūkininko įsikūrimo projekto dalyviai gali įsigyti naudotos žemės ūkio technikos. Lietuvoje galėjo pirkti tik naują, o iš kur gi jaunas žmogus gali turėti tiek pinigų? Štai tada LJŪJS nariai kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją ir nuostatos buvo pakeistos. Tai ne vienintelis pavyzdys. Atsiranda pas mus koks nors naujas nacionalinis įstatymas ar nutarimas, susijęs su jaunaisiais ūkininkais ir bloginantis jų situaciją, mes su tuo dokumentu važiuojame į Briuselį ir tariamės. Yra buvę atvejų, kai pripažinta, kad įstatymai pablogina mūsų padėtį, kertasi su ilgalaike žemės ūkio politika, tada į Lietuvą parsivežame CEJA prezidento pasirašytą raštą, prašydami pakoreguoti įstatymą.“
Blogiausia, kad per dažnai Lietuvoje keičiasi valdžia. Vieni palankiau žiūri į jaunuosius ūkininkus, kiti ne taip palankiai. Tačiau, pasak Vytenio, visada galima išsiaiškinti ir susitarti. Kai įvyksta teigiamų pokyčių žemės ūkio politikoje, atsiranda ir ūpas imtis aktyvesnės veiklos. Deja, pastaruoju metu jaučiasi didelis neigiamas spaudimas, ypač Žemės ūkio rūmams, kurių nariu yra LJŪJS.
Kiek gali vienas žmogus, galima tik stebėtis.
Gyvenimo filosofija
Vytenis yra užmezgęs ne vieną draugystę su kitų Europos šalių ūkininkais. Visai neseniai, vasaros pabaigoje, jo ūkyje Kiemeliuose apsilankė Hannesas Lorenzenas, su kuriuo susipažino šių metų liepą CEJA konferencijoje. H. Lorenzenas yra organizacijos „Genetic Resources Action International“ ir Europos kaimo plėtros tinklo „Forum Synergies“, skirto Vidurio ir Rytų Europos valstybėms narėms, organizacijos ARC bendrakūrėjis, ES žemės ūkio politikos patarėjas.
H. Lorenzenui, visą amžių puoselėjusiam ekologinio ūkininkavimo idėjas, patiko lietuvio ūkis, jis džiaugėsi galėjęs paragauti čia pat užaugintų skanių ir sveikų daržovių. Taip pat neatsistebėjo jaunojo ūkininko veiklumu ir noru dirbti, eksperimentuoti. Vytenis visada pabrėžia sveiko maisto svarbą, jam svarbu žinoti, ką valgo jo šeima. Abu su žmona pasirinko sveiką gyvenimo būdą.
Vytenis sako, kad viskas prasideda nuo sveikos dirvos, kurioje auga mūsų maistas. Jis daug domėjosi, skaitė apie permakultūrą, kompostavimą, mulčiavimą, dirvožemio gyvybingumą ir bando tai taikyti praktiškai. „Kai ūkininkaujama tradiciniu būdu, į žemę investuojama labai nedaug organikos, o mūsų maisto produktai susideda ne tik iš makroelementų, bet ir iš mikroelementų, – mielai pasakoja Vytenis, ir pajunti, kad tai jo stichija, praktika ir susidomėjimo šaltinis. – Yra ir kitos sudedamosios dalys, apie kurias dar palyginti mažai informacijos. Pavyzdžiui, flavonoidai, kurie suteikia produktui spalvą, kvapą. Kiekvienos spalvos nauda mūsų organizmui skirtinga. Kvapas taip pat rodo apie produkto šviežumą ir sveikumą. Kuo šviežesnis produktas, tuo daugiau jis išsaugojęs naudingų medžiagų. Žinome, kad kai kurie vitaminai ir mikroelementai skyla oksidacijos būdu, jų vertė mažėja. Todėl mes investuojame į dirvožemį. Jame gyvena mikroorganizmai, kurie minta daugiausia organine medžiaga – kompostu, visomis atliekomis, kurios patenka į žemės gilumą. Tada augalas per šaknis visus tuos mikroelementus pasisavina ir atiduoda vaisiui. Taip mes, valgydami uogas, daržoves, gauname viską, ką žemė sukaupė iš susikompostavusios organinės medžiagos. Jeigu valgome vaisius, kurie užauginti su mineralinėmis trąšomis ir dar gavę pesticidų, juose daug mažiau įvairių gerųjų medžiagų.“
Štai taip ūkininkauja Vytenis. Aišku, kad jam pasisekė įsigyjant iš pirmo žvilgsnio prastos žemės plotą, tačiau sveikesnės, nenualintos cheminių preparatų. Žinoma, paprastai ūkininkauti yra lengviau, greitesnis rezultatas, pelnas. Tačiau šio jaunojo ūkininko gyvenimo filosofija kitokia – jam svarbu jo paties ir šeimos gyvenimo kokybė ir sveikata. Todėl jis pasirinko gyventi kaime.
Naujausi komentarai