Nulėmė viešnagė pas tetą

Jaunos Zinkevičių šeimos sprendimo palikti miestą ir apsigyventi kaime artimieji nelabai suprato ir net bandė atkalbėti kraustytis į provinciją. Tačiau štai jau dešimtmetis, o šeima nė nemano gailėtis savo pasirinkimo.

Tuomet, tik ką gimus dukrytei, šeima atsitiktinai vasarą apsilankė pas tetą kaime. Patiko, kad yra nuosavas kiemas, yra kur pasislėpti nuo karščio, pajusti erdvę, kitokį gyvenimo ritmą, laisvę. Panoro, kad tuo metu vos keturių mėnesių dukrytė augtų ne ant asfalto, o gamtos apsuptyje, daug būtų ore, galėtų kieme žaisti, lakstyti basa po žolę.

Apsisprendė žaibiškai – užteko mėnesio, kad rastų tinkamą sodybą Ukmergės rajone, gautų paskolą ir įsigytų.

„Spalį jau gyvenome naujuose namuose, – sako Kęstutis. – Sodyba buvo nenauja, todėl pamažu viską teko atnaujinti. Tuo užsiimame iki dabar, nes ne viską įmanoma padaryti iš karto. Štai iki šiol malkomis kūrename seną krosnį.“

Kaime visada daug darbo – tvarkyti aplinką (15 a sklypas prie namų), auginti augalus, pjauti žolę vasarą reikia nuolat, žiemą – kasti sniegą. Tad, jeigu kam nors tokie darbai nepriimtini, reikia pagalvoti, ar gyvenimas kaime tiks. Tačiau, pasak Kęstučio, viską darai dėl savęs, kad aplinka būtų gražesnė, tvarkingesnė, kad pačiam būtų malonu išeiti į lauką, pabūti grožio apsuptyje. „Tačiau jeigu tau svetimi tokie dalykai, į kaimą geriau nesikelk“, – mano Kęstutis. Pasak jo, miestas, daugiabučiai taip pat turi pranašumų – nereikia sukti galvos nei dėl šildymo, nei dėl kanalizacijos ar vandens. Kita vertus, nereikia laukti, kol visa laiptinė nubalsuos, ar jungti šildymą rudenį, – kada nori, tada ir pradedi namus šildyti.

Laimė: jaunatviška ir šiuolaikiška Zinkevičių šeima nė akimirkos nesigailėjo palikę miestą. / K. Zinkevičiaus asmeninė nuotrauka

Išpildė svajonę

K. Zinkevičius dar gyvendamas Kaune domėjosi kanapių auginimu – tuo metu tai buvo naujovė. 2014-aisiais, kai buvo įteisintas pluoštinių kanapių auginimas, šio verslo priežiūra ir kontrolė buvo labai didelė. Valdžia bijojo pripažinti, kad šie dar tarpukario Lietuvoje auginti augalai nėra narkotikai. Juk tai pluoštinės kanapės, jų produktai labai naudingi organizmui. Galbūt tokį valdžios mąstymą skatino tai, kad 50 sovietų okupacijos metų galiojo draudimas auginti kanapes.

Persikėlęs į kaimą, Jakutiškius, K. Zinkevičius vienas pirmųjų šalyje ėmėsi auginti kanapes, įkūrė šeimos ūkį, o kanapių plotai tuo metu siekė net 30 ha ir buvo ne tik netoli naujųjų namų, bet ir Marijampolės savivaldybėje, Kauno rajone. Tai buvo Kęstučio svajonė, kurią jis norėjo įgyvendinti, ir ši svajonė taip pat buvo viena priežasčių įsikurti kaime.

Sodyba buvo nenauja, todėl pamažu teko viską atnaujinti. Tuo užsiimame iki dabar, nes ne viską įmanoma padaryti iš karto. Štai iki šiol malkomis kūrename seną krosnį.

Per dešimt metų, kai Kęstutis augino kanapes, įstatymai keitėsi, bet iki šiol nepasikeitė tiek, kad būtų galima dar labiau išplėsti pluoštinių kanapių produkcijos asortimentą. Dėl tokio konservatyvaus įstatymų leidėjų požiūrio, labai besiskiriančio nuo kitų ES valstybių, sumažėjo Lietuvoje auginamų kanapių plotai, augina jas tik patys didžiausi entuziastai.

Dabar Zinkevičių ūkio kanapių plotai gerokai sumažėję – jų liko 9 ha. Tai sąmoningas šeimos sprendimas, ji labiau orientuojasi į perdirbimą.

„Auginti vien kanapes – labai siaura sritis, todėl išplėtėme asortimentą, aliejų spaudžiame ir iš linų sėmenų, moliūgų sėklų. Žaliavos įsigyjame iš kitų ūkininkų, – pasakoja Kęstutis. – Sukūrėme didesnę pasiūlą pirkėjams, jų pirkinių krepšelis tapo įvairesnis.“

Šiuo metu Zinkevičių ūkis siūlo ne tik įvairių ekologiškų kelių rūšių aliejų, bet ir arbatų, įvairių miltų, užkandėlių. Visa tai šeima pasiekė per dešimt metų, kai priėmė lemtingą, gyvenimą pakeitusį sprendimą.

Beje, aliejaus spaudyklą šeima pasistatė šalia namo, rekonstravę ūkinį pastatą.

Derlius: tai pernai gausiai užaugę šeimos daržo arbūzai, o šiųmetį derlių lietūs beveik suniokojo. / K. Zinkevičiaus asmeninė nuotrauka

Ūkyje dirba abu

Zinkevičių kanapių ūkyje darbo užtenka abiem sutuoktiniams. Monika, beje, kilusi taip pat iš miesto, Kėdainių, turi čia savo veiklos sričių,  užsiima produkcijos fasavimu, pakavimu, pristatymu klientams, be to, jos rankose – visas namų ūkis, vaiko priežiūra.

Vien aplinkai prižiūrėti kiek laiko reikia! Gėlytę pasodinti, paravėti, pagrėbti, pašluoti... Kur dar visas namų reikmėms skirtas ūkis! Juk šeima pati užsiaugina daržovių, bulvių, turi šiltnamį, tad visada valgo sveiką, ekologišką maistą. Visus darbus atlieka patys.

„Šiemet prastai augo daržovės, – sako Kęstutis. – Moliūgų derlius vėluoja maždaug tris savaites, dar yra net žydinčių arba tik užmegztų vaisių. Ką jau kalbėti apie arbūzus – sunyko daigai, žiedai, o pasodinę buvome apie 200 daigų. Tokie šiemet metai.“

Kanapėms lietingi šios vasaros orai jokios reikšmės neturėjo. Jos atsparios, svarbiausia, kad neužmirktų dirva.

Darbo kaime visada yra, ypač kai nori dirbti ir turėti. K. Zinkevičius neatsistebi žmonių nenoru dirbti, gyvenimu iš socialinių pašalpų. „Štai nusipirkau du pusdidmaišius malkų krosniai. Nedaug, tačiau dėl laiko stokos nutarėme pasamdyti žmogų sunešti ir sukrauti tas malkas. Iki sandėlio – kokie 3 m, arti, užtruktų gal kokias dvi tris valandas, bet be 50 eurų, pasirodo, nieko nepasamdysi, – pasakoja Kęstutis. – Tai trečdalis malkų vertės.“

Svajonė: nuo ankstyvos jaunystės Kęstutį domino pluoštinių kanapių auginimas, o kaime norą pavyko realizuoti. / K. Zinkevičiaus asmeninė nuotrauka

Nereikia bijoti kaimo

Jeigu kas nors dar įsivaizduoja, kad šiandien kaimas – užkampis, labai klysta. Taip, yra tam tikrų nepatogumų, tačiau gyvenimas čia tikrai kokybiškesnis nei didmiesčio bute. „Mieste labai vargina automobilių spūstys gatvėse, – sako buvęs kaunietis Kęstutis. – Čia to išvengiame. Geriau ir laisviau, sveikiau augti vaikams.“

Zinkevičių šeimos namai – gyvenvietėje, į kurią veda asfaltuoti keliai, tad susisiekimas su Ukmerge geras, važiuoti tenka ne ilgiau kaip 10–12 minučių. Neužtrunka nė valandos pasiekti Kauną, kur gyvena Kęstučio mama. Nuvažiuoti į kitus miestus – irgi vienas juokas, tad, pasak pašnekovo, net ir kultūriniame šalies gyvenime dalyvauji tiek, kiek pats nori.

Dabar jau dešimtmetė dukra lanko mokyklą, kuri taip pat nėra toli, važiuojant – apie 20 minučių kelio.

K. Zinkevičiaus veikla neapsiriboja vien ūkio darbais, verslu. Jau nuo jaunystės jautė didelį visuomeninės veiklos poreikį ir dabar jau antrą kadenciją yra rajono tarybos narys. Džiaugiasi, kad rajone lengviau įgyvendinti iniciatyvas – jos geriau matomos, tad ir rezultatas greitesnis.

Prieš apsigyvendami kaime sutuoktiniai neturėjo nieko bendro su žemės ūkiu – abu dirbo draudimo bendrovėse. Žinoma, tai, kad Kęstutis yra baigęs verslo vadybą kolegijoje, verslo administravimą, dabar jam praverčia, nors kartais teorija skiriasi nuo praktikos. Pradžia paprastai visada būna sunki, bet jeigu didelio noro ir atkaklumo užtenka, įmanoma išlikti versle ir net jį išplėtoti. Ypač gyvenant kaime.