– Šiandien kalbėsime apie tai, ar mes vis dar suprantame Sausio 13-osios reikšmę ir kas šiandien, minint jau dabar Sausio 13-osios įvykių 35 metų sukaktį, yra svarbiau – patriotiškumas ar pilietiškumas? Kalbėsime apie tai, nuo ko prasideda pilietiškumas ir ką kiekvienas mūsų galime padaryti, kad mūsų valstybės pamatai vis tvirtėtų, nes esame tikrai sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Man atrodo, kartais mes labai neatsargiai, nerūpestingai ir neatsakingai elgiamės su savo valstybe. Kaip tau atrodo, Nomeda?
– Taip, čia daug klausimų. Ar mes pernelyg nerūpestingai viską vertiname? Tikriausiai taip. Aš kartais galvoju: atsitinka žmogui kažkokia situacija, jis per plauką išvengia mirties, labai sėkmingai. Jis tiesiog sustojo arba kažkas jį sustabdė kažkurioje vietoje, ir jis nepalindo po automobiliu. Ir jis nešvenčia tos dienos kaip gimtadienio. Nes jeigu jis būtų patekęs po tuo kitu automobiliu ir jį būtų reikėję surinkinėti iš gabalų, jis greičiausiai tą dieną, jei būtų likęs gyvas ir sėdėtų vežimėlyje, vis tiek švęstų savo gimtadienį. Aš noriu pasakyti, kad Sausio 13-ąją mes praradome tuos žmones, kurie žuvo už mūsų laisvę. Mes jausime amžiną dėkingumą jiems ir užuojautą jų šeimoms. Bet palyginus su Ukrainos kančiomis, atvirai pasakius, savo laisvę gana lengvai atkovojome. Galbūt žmonėms neįsirėžė tas lūžis. Aš neįsivaizduoju, kaip tai veikia kiekvieno viduje, bet manyje tas trapumas – ir gyvybės trapumas, apie kurį bandžiau pasakyti, ir laisvės trapumas – turi labai daug paralelių. Mes galime tai labai lengvai prarasti ir net nesusigaudyti, kai jau bus post factum, kai nebegalėsime nieko padaryti. Tai turbūt ir šių dienų įvykiai, kurie atrodo, kad jau buvo labai seniai, atrodo, kad kultūros pasipriešinimas buvo labai seniai… Bet iš tiesų viskas buvo ką tik. Ir tuo momentu, kai kultūrininkai susigaudė, jau buvo praėję per labai daug šliuzų. Labai svarbu laiku susigaudyti, kas vyksta.
Todėl pilietiškumas, kuris galbūt nėra toks skambus žodis kaip patriotizmas, yra be galo svarbus. Patriotas dažnai suprantamas kaip tas, kuris gimė toje šalyje, yra tos tautybės ir taip toliau. O pilietis gali būti bet kas – tu gyveni toje šalyje, jauti už ją atsakomybę. Pilietiškumas prasideda nuo smulkmenų. Kažkas pasakojo, kad praėjo per kiemą, pamatė šiukšlę ir ją pakėlė. Tai labai gražus lūžis – kaip ir menininkai, kurie vis dėlto atsistojo, išėjo iš savo studijų ir nuėjo protestuoti, nors daugelis jų yra introvertai, žmonės, kurių prioritetas – kūryba, kurie norėtų, kad jiems niekas netrukdytų, bet jie vis tiek atsistojo ir tai padarė. Jeigu mes nuo vaikystės matytume tokius dalykus… Nes viskas prasideda nuo smulkmenų. Aš dabar žiūrėjau į savo apsnigtą kiemą ir prisiminiau vakar Miglės Kosinskaitės pasidalintą įrašą iš Kauno. Vyras rašė, kad nusivalė savo automobilį ir klausė: o jeigu mes visi išeitume ir apsivalytume aplink savo mašinas? Aš dažnai matau vaizdo įrašus iš Rusijos, kur griūva namai, žmonėms ant galvų lyja, namai subyrėję iki pamatų, o jie sako: „Putinai, padėk.“ Tai yra katastrofa, kai nebelieka gebėjimo pasirūpinti savimi. Prisiminiau kitą istoriją. Aš savo kieme visada geniu gyvatvores – augalus, kurie pavasarį labai gražiai pražysta. Bet jeigu jų negenėčiau, jos išvirstų į kiemo vidurį ir nebeliktų vietos parkavimui. Kiek kartų jas kirpau – tik vieną kartą jaunimas patys priėjo ir padėjo. Jie pamatė ir atėjo padėti. Ir čia kalbu ne apie privatų kiemą – tai viešas kiemas. Viskas prasideda nuo smulkmenų. Tu negali galvoti, kad kažkas kitas už tave padarys dalykus.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Aš norėjau leisti tau pabaigti mintį ir grįžti prie vieno svarbiausių tavo momentų – svarbu atsistoti. Mes labai dažnai tikimės, kad kažkas kitas ateis ir padarys. O tas kitas laukia dar kito, ir taip susidaro grandinė. Mes galime sukurti vieną grandinę – aš pakeliu šiukšlę, pakelk ir tu. Arba kitą – aš palauksiu, kol kažkas kitas padarys, o jis lauks dar kito.
– Tu man labai priminei kalbą, kurią rašiausi vienam protestui. Aš naudojau metaforą apie ligą, kurios nepastebi, nes pradžioje yra inkubacinis periodas. Ir paskui atrodo, kad liga atsirado staiga, bet ne – buvo inkubacinis periodas. Mes tą inkubacinį periodą jau pragyvenome. Diagnozė jau nustatyta. Ir štai menininkai – ačiū jiems – išėjo. Jie buvo apdovanoti, ir aš labai džiaugiuosi jų pilietiškumu, tuo, kad jie metė savo darbus. Bet kiek mumyse dar sovietizmo, kai paskui sakome: turbūt jie iš to kažkaip pasipelno. Man tada sūnus sako: „Tu pabaigoje parašyk apie virusą.“ Juk per pandemiją mes labai saugojomės, kad neužsikrėstume. Blogis sklinda kaip virusas, bet geri dalykai lygiai taip pat sklinda. Dėsningumai tie patys. Mes galime užkrėsti kitus ne tik virusais, bet ir gerais dalykais. Principas tas pats – tu eini, darai ir įkvepi kitus. Tai aš turėjau tokią močiutę, kuri mane augino, mes viena kitą prižiūrėjome. Ji buvo vadinamoji smetoninė, ir dabar jau galima matyti jos stiliaus pojūtį. Tik vėliau supratau, kad jos tėvas buvo Seimo narys, stambus ūkininkas, ir, kiek atsimenu, valstiečių partijos narys. Ji buvo labai šviesus žmogus, bet patyrusi didžiulę traumą. Bet tai, ką ji gavo vaikystėje, ji atsinešė į tą gyvenimą, kuriame buvau ir aš. Ir ji niekada nepostringavo, ko mes, vaikai, nemėgstame – pasakojimų, kaip turi būti. Ji viską demonstravo savo elgesiu. Tai, ką mes vadiname pilietiškumu. Ji man netgi teoriškai kažkada pasakė: „Būk pilietiška.“ Ir aš tada galvojau, kas tai yra. Nors mano tėvas buvo Lietuvos istorikas, dėstė Lietuvos istoriją universitete, pasakojo tiesą. Ir kai dėl manęs jį iškvietė į saugumą, jis buvo įsitikinęs, kad tai – dėl jo paskaitų.
Močiutė man rodė savo elgesiu, koks yra geriausias būdas perduoti patirtis. Ne mokyti vaikų, kaip reikia tvarkytis ar ką daryti, o rodyti pavyzdžiu. Taip pat ir pilietiškumą. Ta istorija buvo nepaprastai graži, labai ryški, ir aš ją atsimenu iki šiol. Buvo tokia žiema kaip dabar, bet turbūt labiau link pavasario. Buvo daug sniego, dieną saulė gerai pašildė. Mes gyvenome Antakalnyje, antrame name nuo didžiulio miško, kurį labai mylėjau. Ir staiga močiutė vakare ruošiasi kažkur išeiti, o dienos, kaip žinia, trumpos. Aš sakau: „Kur tu iškeliauji?“ Ji sako, į mišką. Aš sakau: „Ką tu ten darysi? Juk jau beveik tamsu, ar tu ką nors matysi?“. Sako: „Žinai, iš ryto labai snigo, dieną saulė pašildė, o naktį pareis šalna. Ledas išlaužys pušeles. Kol dar yra sniego, einu purtyti“. Aš sakau: „Tu juokauji? Tu buvai tame miške, aš buvau tame miške. Tu žinai, kiek ten yra pušelių?“
– Turėjo omeny jaunas pušeles?
– Jaunas pušeles, kurios nulūžinės, kurių viršūnės nulūš, gal ir šakos. Ir tada buvo jos atsakymas, kuris mane jaudina iki šiol. Ji pasakė: „Tiek, kiek nupurtysiu, tiek ir nenulūš. Tai yra atsakymas apie daugelį dalykų. Kai buvo laikas, kai galvojau, įsivaikinti ar neįsivaikinti, ne dėl to, kad abejočiau tokio dalyko prasmingumu, bet naktimis atsibusdavau ir galvodavau – ar tu duosi tam vaikui kažką gero, o gal nepavyks, gal sugadinsi vaiko gyvenimą? Ir tada pirmą kartą grįžo tas močiutės sakinys: „Tiek, kiek nupurtysi, tiek ir bus padaryta.“ Eik ir daryk. Gal tai bus trys pušelės, gal penkios, gal dešimt. Bet jos išliks sveikos ir užaugs. Kaip sakoma, išgelbėji vieną žmogų – išgelbėji visą pasaulį. Tai kalbant apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. Mano seneliai taip pat gelbėjo žydus. Senelį buvo pasodinę vokiečiai į Devintą fortą. Jis buvo karininkas, leitenantas Jonas Kalnietis, kuris vėliau išėjo į mišką, turėjo savo būrį, jam vadovavo. Kunigas jį išdavė ir nužudė visą būrį, jį nutrenkė aikštėje ir kažkas sakė: „Elena Kalnietiene, eik susirink savo vyrą“. Ir kai aš kartais pasakoju šią istoriją žmonėms, ypač didesnei auditorijai, klausiu: „Ar ėjo močiutė pasiimti savo vyro?“. Tai jauni žmonės, kurie nesuvokia, kas buvo sovietai ir kas buvo ta sistema, labai lengvai sako: „Žinoma, kad ėjo“. O tie, kurie turi bent šiek tiek patirties ar prisiminimų apie tą laiką, sako: „Ne, nėjo“. Nes turėjo dvi dukreles ir būtų iškart išsiuntę į Sibirą. Todėl ir mesdavo tuos kūnus aikštėse – kad susirinktų visus artimuosius.
Naujausi komentarai