Katė maiše
Socialdemokratų pasirinkta premjerė jos pirmtakams kelia rimtų abejonių. 2020–2024 m. Vyriausybei vadovavusi Ingrida Šimonytė vertina: „Socialdemokratams netrūksta fantazijos pasiūlyti tokį žmogų, kuris neturi autoriteto partijos gretose, ką jau kalbėti apie būsimus koalicijos partnerius“. Laidoje „ELTA kampas“ ji pripažino baltai pavydinti Ingai Ruginienei pasitikėjimo savimi ir teigiamai vertinanti šią jos savybę, tačiau abejojo, ar to užteks išsikovoti autoritetą koalicijos gretose ir išlaikyti politinį stabilumą.
Kadencija anksčiau ministrų kabinetui vadovavęs Saulius Skvernelis piktinasi, kad siūloma pirkti katę maiše. Jo įsitikinimu, yra rizikos, pirmiausia – dėl I. Ruginienės patirties stokos.
44-erių I. Ruginienė aštuonis mėnesius vadovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, mėnesiu ilgiau yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narė, o iki politinės karjeros dvylika metų dirbo profsąjungose, iš jų pastaruosius šešerius vadovavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai. Ji turi tris diplomus: darbo teisės, visuomenės sveikatos magistro ir miškų valdymo bakalauro.
Dauguma ligšiolinių ministrų pirmininkų turėjo kur kas daugiau pasirengimo vadovauti Vyriausybei, vadovaujamo darbo ir politinės patirties, nemažai jų jau buvo dirbę ankstesniuose ministrų kabinetuose.
Tarp penkiolikos politikų, vadovavusių devyniolikai Vyriausybių (keturi vadovavo dukart), pagal išsilavinimą daugiausia buvo ekonomistų (šeši), inžinierių (keturi). Penki pirmieji premjerai buvo mokslų daktarai. Vienas jų, Gediminas Vagnorius, į šią kėdę atsisėdo jauniausias – jam buvo vos 33-eji. Vyriausias šiame poste 2001 m. debiutavo 68-erių Algirdas Mykolas Brazauskas, jau po prezidento kadencijos.
Ieškoti naujo premjero kilus įtarimų dėl savanaudiško pasinaudojimo valdžia tenka antrąkart. Maždaug kas antram ministrui pirmininkui teko palikti postą nesulaukus kadencijos pabaigos, dažniausiai dėl iširusios valdančiosios koalicijos ar partinių nesutarimų. Rekordas poste – penkeri metai, antirekordas – dvi dienos.
Ledi kontroversijos
Gintarinė ledi – taip, lyginant su geležine ledi tituluota legendine britų ministre pirmininke Margareta Thatcher, buvo vadinama pirmoji nepriklausomybę atgavusios Lietuvos premjerė Kazimira Danutė Prunskienė. Anuomet, 1990-aisiais, ji buvo žymi ekonomistė, mokslų daktarė, profesorė, viena Sąjūdžio kūrėjų, jo iniciatyvinės grupės ir Tarybos narė, Kovo 11-osios Akto signatarė, buvusi SSRS liaudies deputatė.
Ji nepriklausomybę atgavusiai mūsų valstybei skynė kelią pasaulyje: po susitikimų su JAV ir Prancūzijos prezidentais, Didžiosios Britanijos ministre pirmininke, Vokietijos Federacinės Respublikos kancleriu Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas buvo priverstas derėtis su Lietuva.
Tačiau pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kuriai teko spręsti iš tiesų sunkius atsikuriančios nepriklausomos valstybės klausimus, neišsilaikė nė dešimt mėnesių. Pasinaudoję nepasitenkinimu dėl smarkiai pakeltų kainų, 1991 m. sausio 8 d. nepriklausomybės priešininkai surengė protestų. K. D. Prunskienė atsistatydino. Vėliau ji aiškinusi, kad taip pasielgė siekdama politinio stabilumo, nes nesutarė su parlamento anuomečio pirmininko Vytauto Landsbergio remiamais politikais.
Tolesnė gintarinės ledi politinė karjera buvo labai permaininga. Ji buvo renkama į Seimą, dviejose Vyriausybėse buvo žemės ūkio ministre, triskart kandidatavo į prezidentus, o 2004 m. antrame ture Valdui Adamkui tenusileido apie 72,9 tūkst. balsų.
A. Šleževičius 1995 m. posto neteko dėl įtarimų, kad banko bankroto išvakarėse atsiėmė savo terminuotą indėlį. G. Paluckui teko atsistatydinti paviešinus galimai neskaidrias jo verslo aplinkybes.
Ji vis steigė partijas, tačiau jos nesusilaukė sėkmės. Gintarinės ledi aureolė vis labiau blanko. 1992 m. teismas pripažino ją bendradarbiavus su sovietiniu KGB. Nors 2003 m. Vilniaus apygardos teismas panaikino šį teismo sprendimą, įtarimų šleifas ją, vis pavadinamą Šatrijos Ragana pagal minimą jos slapyvardį KGB, sekė visą tolesnę politinę karjerą.
Ji susilaukė pasipiktinimo, kai 2011 m. Maskvoje pasirašė savo įsteigtos Liaudies partijos bendradarbiavimo susitarimą su Vladimiro Putino vadovaujama „Vieningąja Rusija“.
Bendraujant su Rusijos veikėjais K. D. Prunskienei teko atsidurti ir labai kontroversiškose situacijose. 2005-aisiais, jai būnant žemės ūkio ministre, viešnagės Sankt Peterburge metu Asmenybės rūmais pasivadinusi organizacija jai suteikė kunigaikštienės titulą, o regalijos atkeliavo paštu… lygintuvo dėžėje. Politikė ilgam tapo pajuokos objektu.
2012 m. ją ištiko insultas. Sunki liga Lietuvos politikos gintarinę ledi ir Rusijos kunigaikštienę eliminavo iš politikos.
Rekordas – dvi dienos
Pirmosios Vyriausybės buvo neilgaamžės. Vos apie pustrečių metų trukusią pirmąją parlamento kadenciją premjeravo net keturi politikai, visi atstovavę Sąjūdžiui. Po K. D. Prunskienės atsistatydinimo ministru pirmininku paskirtas Kovo 11-osios Akto signataras, ekonomistas, anuomet beveik 41-ų Albertas Šimėnas net pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip trumpiausiai – vos dvi dienas (nuo 1991 m. sausio 10 d. 20 val. iki 13 d. 5 val.) – tokias pareigas ėjęs asmuo.
Istorija buvo paslaptinga – sausio 13-osios naktį, kai minios žmonių išėjo į gatves ginti Lietuvos nepriklausomybės, ką tik paskirtas premjeras nežinia kur dingo. Tik praėjus keleriems metams A. Šimėnas atskleidė tos nakties paslaptį: jis baiminosi, kad karinis perversmas pavyks, tad su šeima pasislėpė Druskininkuose, nes manė taip galėsiąs būti naudingesnis ir toliau dirbti Lietuvai. Kai grįžo į parlamentą, premjeru jau buvo paskirtas kitas signataras – ekonomistas, anuomet 33-ejų Gediminas Vagnorius.
A. Šimėnas vėliau ėjo ekonomikos ministro pareigas, vieną kadenciją dirbo Seime. Nuo 2000 m. jis jau darė karjerą ne politikoje, o „Lietuvos geležinkeliuose“.
A. Šimėną premjero poste pakeitusio G. Vagnoriaus politinė karjera taip pat buvo permaininga. Pirmą kartą prie Vyriausybės vairo jis išsilaikė pusantrų metų. Vyriausybės griūtį daugiausia lėmė valdančiosios daugumos pokyčiai, nes ministrų kabinetas tapo mažumos Vyriausybe.
Prie Vyriausybės vairo politikas grįžo po ketverių su puse metų pertraukos – 1996 m. gruodį. Šįsyk poste išsilaikė beveik pustrečių metų, tačiau po kritikos dėl negebėjimo suvaldyti 1998 m. Rusijos ekonominės krizės padarinių ir dėl nesutarimų su konservatorių lyderiu V. Landsbergiu vėl buvo priverstas atsistatydinti.
Buvęs vienas iš konservatorių lyderių G. Vagnorius 2000 m. už nuolatinę jau kito konservatorių premjero – Andriaus Kubiliaus – Vyriausybės kritiką pašalintas iš partijos. Parlamente jis išsilaikė iki 2004-ųjų. Jis steigė partijas, jungėsi prie kitų, tačiau dar keli bandymai patekti į Seimą ir į Europos Parlamentą (EP) buvo nesėkmingi.
Tačiau jo pavardė ilgam buvo tapusi bendriniu žodžiu: jo pirmojo premjeravimo metu įvesti pirmieji Lietuvos pinigai – laikinieji talonai – vadinti vagnorkėmis.
Iki kadencijos pabaigos Vyriausybei vadovauti maždaug keturiems mėnesiams paskirtas jame ministru be portfelio dirbęs Kovo 11-osios Akto signataras, fizikas, anuomet 36-erių Aleksandras Abišala. Baigęs politinę karjerą, 1993 m. jis įsteigė konsultacinę bendrovę „A. Abišala ir partneriai“, tapo vienu garsiausių šalies verslo konsultantų.
Trumpai savo noru
Antrąją Seimo kadenciją po nepriklausomybės atgavimo, kai rinkimus laimėjo kairioji Demokratinė darbo partija (LDDP), 1992–1996 m. turėjome tris ministrus pirmininkus, tačiau jie keitėsi dėl skirtingų priežasčių. Pirmasis, Kovo 11-osios Akto signataras, inžinierius, anuomet 54-erių Bronislovas Lubys sutiko premjerauti tik kelis mėnesius iki 1993 m., kol bus išrinktas pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidentas.
Paskui jis grįžo vadovauti „Azotui“ (vėliau – „Achemai“) ir iki pat mirties 2011 m. plėtė ir valdė šį vienu didžiausių koncernų šalyje tapusį verslą, vadovavo Lietuvos pramonininkų konfederacijai.
Visai kitomis aplinkybėmis teko palikti postą beveik trejus metus 1993–1996 m. premjeravusiam Adolfui Šleževičiui. Iki šio posto anuomet 45-erių pagal išsilavinimą inžinierius jau buvo dirbęs pirmojoje Vyriausybėje žemės ūkio ministro pirmuoju pavaduotoju.
1995 m. gruodžio 19 d. Lietuvos banko valdyba paskelbė apie Akcinio inovacinio banko veiklos sustabdymą, tačiau netrukus paaiškėjo, kad banko bankroto išvakarėse A. Šleževičius iš jo atsiėmė terminuotą indėlį. Prezidentas A. M. Brazauskas pareikalavo jo pasitraukti iš pareigų, o šiam nesutikus dekretu Seimui pasiūlė jį atstatydinti.
Vėliau A. Šleževičius dirbo verslo konsultantu, bendrovių vadovu. Mirė 2022 m.
Likusiems maždaug devyniems mėnesiams iki kadencijos pabaigos 1996 m. Vyriausybės vadovu tapo joje socialinės apsaugos, o vėliau valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministru dirbęs ekonomistas, anuomet 60-ies Laurynas Mindaugas Stankevičius.
Įdomus jo politinės karjeros faktas: 1998–1999 m. jis vadovavo Sveikatos apsaugos ministerijai, bet jau nebe kairiųjų, o dešiniųjų Vyriausybėje.
Vėliau dirbo Draudimo priežiūros komisijoje. Mirė 2017 m.
Po dukart
Trečioje Seimo kadencijoje 1996–2000 m. dešiniųjų Vyriausybėms vadovavo trys konservatoriai. Atsistatydinus G. Vagnoriui, 1999 m. sužibo inžinieriaus, lakūno, 43-ejų Rolando Pakso žvaigždė.
Beje, jam, kaip ir jo pirmtakui G. Vagnoriui, Vyriausybės vairas buvo patikėtas dukart. Pirmąkart jis poste išbuvo apie keturis mėnesius, o antrąkart, 2000-aisiais, apie aštuonis.
S. Skvernelis ir I. Šimonytė į premjero pareigas savo atstovaujamų partijų – „valstiečių“ ir konservatorių – deleguoti nebūdami jų nariais.
Pirmąkart atsistatydindamas apie tai jis pranešė emocinga kalba, transliuota per televiziją, motyvuodamas, kad taip protestuoja prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą amerikiečių įmonei „Williams International“. Taip politikas nemažos dalies visuomenės akyse susikūrė drąsaus kovotojo su politinio elito savanaudiškumu įvaizdį.
R. Paksas, konservatorius iškeitęs į liberalus, antrąkart tapo Vilniaus meru, paskui buvo išrinktas į Seimą ir 2000 m. vėl tapo premjeru, šįkart liberalų ir socialliberalų Vyriausybėje. Ir vėl neilgam – atsistatydino dėl nesutarimų koalicijoje.
2002 m. jis įsteigė Liberalų demokratų partiją, vėliau pervadintą į „Tvarka ir teisingumas“. 2003 m. sausį laimėjo prezidento rinkimus. Tačiau ir šiame poste ilgai neišsilaikė: 2004 m. balandį tapo pirmuoju prezidentu, pašalintu iš posto per apkaltą dėl Konstitucijos ir prezidento priesaikos sulaužymo.
Iki 2019 m. dvi kadencijas buvo renkamas į EP. Dabar politikoje nebeliko nei jo įsteigtos „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, nei jo paties.
Ilgaamžiškiausias poste
Po R. Pakso beveik metams iki kadencijos pabaigos ministru pirmininku 1999 m. lapkritį paskirtas Seimo narys, pagal išsilavinimą fizikas, 43-ejų Andrius Kubilius. Beje, jam, kaip ir dviem jo pirmtakams, šios pareigos buvo patikėtos dukart. Jis vadintas krizių premjeru, nes abu kartus prie Vyriausybės vairo stojo per ekonomikos nuosmukio laikotarpį.
A. Kubilius – ilgiausiai ministro pirmininko poste dirbęs politikas Lietuvoje: pirmą kadenciją jis išdirbo beveik metus, o antrą, 2008–2012 m., jam pirmajam pavyko išbūti visą kadenciją. Nepriklausomai valstybei prireikė sulaukti pilnametystės – aštuoniolikos metų, kol suformuota ketverius metus išsilaikiusi Vyriausybė.
A. Kubilius – vienas stabiliausių politikų Lietuvoje: 1998 m. įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, nuo 1992 m. jis 27-erius dirbo Seime, 2019 m. išrinktas į EP, pernai tapo Europos Komisijos nariu, atsakingu už gynybą ir kosmosą, jis yra buvęs ir konservatorių lyderiu.
Vyriausias – 68-erių
Ketvirtą po nepriklausomybės atkūrimo Seimo kadenciją 2000–2004 m. iš apie aštuonis mėnesius papremjeravusio anuomet liberalo R. Pakso postą 2001 m. liepą perėmė socialdemokratų lyderis, Kovo 11-osios Akto signataras, pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidentas, pagal išsilavinimą inžinierius, dr. A. M. Brazauskas, kuriam tada buvo 68-eri.
Jis buvo ketvirtas iš eilės ministras pirmininkas, kuriam šios pareigos patikėtos dukart. Pirmąkart poste išbuvo apie trejus su puse metų, likusius iki kadencijos pabaigos, tačiau per tą laiką įgaliojimus naujai išrinktam prezidentui turėjo grąžinti dukart: pirmiausia prezidento rinkimus laimėjus R. Paksui, o jį pašalinus iš pareigų ir surengus naujus rinkimus – Valdui Adamkui.
A. M. Brazauskas išsaugojo premjero postą ir po 2004 m. Seimo rinkimų. Tačiau po pusantrų metų Vyriausybė sugriuvo, kai koaliciją paliko Naujoji sąjunga, o prezidentas pareiškė nepasitikėjimą dviem Darbo partijos deleguotais ministrais. Tai paskatino atsistatydinti ir premjerą.
A. M. Brazauskas aukščiausių politinių postų pasiekė ir sovietmečiu. Nepaisydami jo – kompartijos pirmojo sekretoriaus – praeities, rinkėjai 1993 m. jį išrinko pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu. Tačiau per inauguraciją minia žmonių jo neįleido į Katedrą, kuri jo paties iniciatyva buvo grąžinta tikintiesiems, klebonui teko jį įvesti pro šoninį įėjimą.
A. M. Brazauską lydėjo ne vienas skandalas. Jam buvo mesti kaltinimai, kad tuometei savo sugyventinei, vėliau tapusiai žmona, Kristinai Butrimienei jis padovanojęs valstybei priklausiusį „Draugystės“ viešbutį Vilniuje. Politikas neigė prie to prisidėjęs.
Jis vos nepridarė žalos valstybei per savo aistrą medžioklėms: 1995 m. Maišiagaloje medžiodamas su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu pasirašė Lietuvai nenaudingą memorandumą dėl jūros sienos, kurį paskui teko atšaukti.
A. M. Brazauskas mirė 2010 m.
2006 m. A. M. Brazauską premjero poste pakeitė jo bendrapartietis, toje Vyriausybėje dirbęs krašto apsaugos ministru, baigęs Aukštąją partinę mokyklą ir lietuvių kalbos bei literatūros studijas Pedagoginiame institute Gediminas Kirkilas. Tuomet jam buvo 55-eri. Jis Vyriausybei vadovavo iki kadencijos pabaigos – kiek trumpiau nei pustrečių metų.
Šis laikotarpis į politikos istoriją įeis kaip 2K projektas: 2006 m. vasarą pasiektas susitarimas, kad A. Kubiliaus vadovaujami konservatoriai metus Seime rems G. Kirkilo mažumos Vyriausybės sprendimus. Pavadinimas 2K kilo pagal šių politikų pavardžių pirmas raides. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai buvo dirbama beveik kaip vaivorykštės koalicijoje.
G. Kirkilo ilga politinė karjera baigėsi po LSDP, kurios pirmininku jis taip pat yra buvęs, skilimo 2017-aisiais. Socialdemokratams nutarus trauktis iš valdančiosios koalicijos su „valstiečiais“, jis pasitraukė iš partijos ir įsteigė kitą – Socialdemokratų darbo, tačiau 2020 m. Seimo rinkimai jai buvo nesėkmingi.
Ligi tol nuo 1992 m. G. Kirkilas rinktas į Seimą, buvo ilgametis jo pirmininko pavaduotojas, komitetų, Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininkas, užėmė kitas aukštas pareigas.
Nors nuo 2020 m. G. Kirkilas liko be mandato, iki pat mirties 2024 m. jis buvo vienas įžvalgiausių politikos komentatorių ir žurnalistų pašnekovų. Populiarumo susilaukė ir jo tinklalaidė 2K, kurioje su A. Kubiliumi aptarinėjo Lietuvos ir pasaulio politines aktualijas.
Stabilios kadencijos
Nuo 2008-ųjų keturi iš eilės ministrų kabinetai išsilaikė visą kadenciją. Pirmą stabiliąją konservatoriaus A. Kubiliaus Vyriausybę 2012 m. pakeitė socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus, šią 2016 m. – „valstiečiams“ atstovavusio S. Skvernelio, o 2020 m. – konservatoriams atstovavusios I. Šimonytės.
Stodamas prie Vyriausybės vairo 54-erių ekonomistas A. Butkevičius jau turėjo ilgmetę politinę patirtį: pradėjęs nuo savivaldybių politikos, nuo 1996 m. buvo renkamas į Seimą ir mandatą laimėdavo vienmandatėje apygardoje, jau buvo dirbęs dviejose Vyriausybėse finansų ir susisiekimo ministru.
Jis buvo ne tik socialdemokratų lyderis, bet ir vienas iš tų, kurie 2017 m. pasitraukė iš partijos. 2022 m. jis buvo tarp Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ steigėjų.
Seimo narys, 46-erių teisininkas S. Skvernelis Vyriausybei vadovauti pradėjo turėdamas trejų metų Lietuvos policijos generalinio komisaro, pusantrų – vidaus reikalų ministro darbo patirtį.
46-erių ekonomistė I. Šimonytė premjere tapo antra kadencija būdama Seimo nare, jau buvusi finansų ministre ir viceministre, o iš viso Finansų ministerijoje išdirbusi beveik du dešimtmečius.
S. Skvernelis ir I. Šimonytė į šias pareigas savo atstovaujamų partijų – „valstiečių“ ir konservatorių – deleguoti nebūdami jų nariais. I. Šimonytė konservatorių bendruomenėje jau buvo sava, tačiau į partiją įstojo tik 2022 m. gruodį. Populiarųjį S. Skvernelį, ankstesnėje Vyriausybėje atstovavusį „Tvarkai ir teisingumui“, „valstiečiai“ prisiviliojo artėjant Seimo rinkimams, jis vedė jų sąrašą. Tačiau į šią partiją jis taip ir neįstojo, o 2022 m. įsteigė Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, kurios lyderis ligi šiol ir yra.
Devynioliktosios Vyriausybės galva Gintautas Paluckas nutraukė stabilių ministrų kabinetų seką. 45-erių ekonomistui, Seimo nariui pernai patikėtą postą po aštuonių mėnesių teko apleisti dėl paaiškėjusių galimai neskaidrių jo verslo peripetijų ir sąsajų su valstybės valdomu banku. Tai antras po A. Šleževičiaus atvejis, kai premjeras prarado postą dėl įtarimų bandžius pasinaudoti savo pareigomis asmeniniais tikslais.
Naujausi komentarai