Ar paliaubos dėl ambasadorių ilgam?

Pritarta devyniems

Pastarąjį mėnesį prapliupo naujais Lietuvos ambasadoriais: jų sulaukė ir Japonija, ir Graikija, ir Korėjos Respublika, netrukus turėtų sulaukti ir Singapūras. Beveik visos vakansijos užpildytos, nors dar vasarį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis minėjo, kad Prezidento pritarimo laukia net dvylika jam pateiktų kandidatūrų.

Tiesa, netrukus bus naujų vakansijų: Lietuva turi 51-ą diplomatinę atstovybę užsienio valstybėse ar prie tarptautinių organizacijų, ir, kaip informavo Užsienio reikalų ministerijos (URM) Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamentas, devyni ambasadoriai ką tik atšaukti ar per artimiausius kelis mėnesius bus atšaukti – Nyderlanduose, Estijoje, prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Norvegijoje, Moldovoje, Indijoje ir Austrijoje. „Kauno dienos“ žiniomis, keturių iš jų pamaina jau gavo Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) palaiminimą. Dar dviejose ambasadose – Baltarusijoje ir Rusijoje, jose pažeminus diplomatinio atstovavimo lygį, ambasadorių nėra.

„Nuo šių metų sausio 18 d., kai esu URK pirmininkė, komitetui buvo pristatytos ir sulaukė jo pritarimo devynios ambasadorių kandidatūros. Tad niekaip negalėčiau pasakyti, kad tempas mažas. Manau, dirbdami tokiu tempu kaip dabar greitai galėtume sutvarkyti ambasadorių paskyrimo reikalus“, – sako Laima Andrikienė.

Vidutiniškai po du ambasadorių palaiminimus per mėnesį – iš tiesų neįtikėtinas kaitos tempas. URK pirmininkės pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos šešėlinis užsienio reikalų ministras Giedrius Surplys pasakoja, kad ilgą laiką nebūna kandidatūrų, o paskui Seimo Komitetui jų pristato paketais, iš karto po kokius penkis.

Bet URK filtras neatrodo griežtas – šią kadenciją nė vienas kandidatas čia nebuvo išbrokuotas, nors, pabrėžia L.Andrikienė, nė vienas nuo to neapdraustas, o URK pritarimas tikrai nėra formalumas.

Žinoma, esminis barjeras kandidatams – užsienio reikalų ministro ir Prezidento sutarimas, kurio pastaruosius pusantrų metų ir trūko.

Tempas: L.Andrikienės teigimu, nuo šių metų sausio 18 d., kai ji tapo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininke, jame pristatytos ir pritarimo sulaukė net devynios ambasadorių kandidatūros. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kalta ne pandemija?

Vis dėlto, ar dabartinis ambasadorių skyrimas net „paketais“ rodo, kad priežastys, kodėl pastaruoju laikotarpiu taip ilgai ir gana nemažai ambasadų buvo be paskirto ambasadoriaus, pašalintos? Kažin.

Štai URM atsakė, kad ambasadoriaus paskyrimas – sudėtinga ir laikui imli procedūra, todėl paskyrimo į konkrečią valstybę procedūros trukmė labai įvairi. COVID-19 pandemijos metu veikę ribojimai tarp valstybių ir institucijų darbo organizavimo ypatumai bendrą procedūros trukmę dar labiau pailgino.

Kodėl strigo ambasadorių skyrimas, Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė nurodė tokią priežastį: „Kandidatūrų teikimas yra URM pareiga ir prerogatyva. Prezidentūra pagal kompetenciją dalyvauja derinimo procese ir yra suinteresuota jo sklandumu, efektyvumu ir kaip įmanoma greitesniu kandidatų patvirtinimu.“

Taigi, pasak URM, įprastą procesą trikdė tik pandemija, o, pasak prezidentūros atstovės, ši institucija labai stengiasi, kad viskas vyktų tobulai. Deja, realybėje tokie procesai, kaip kad ambasadoriaus prie ES skyrimas, labiau priminė vidinės politinės galios žaidimą, kurios įkaitais tapo viešai aptarinėjami pretendentai į šias pareigas, nors laikantis konfidencialumo ir nusistovėjusios tarptautinės praktikos jų pavardės negali būti viešinamos.

Buvęs užsienio reikalų ministras, kelių kadencijų Seimo URK narys konservatorius Audronius Ažubalis pasakoja, kad jam būnant užsienio reikalų ministru tokių situacijų neteko patirti: „Konsensusą su prezidente Dalia Grybauskaite visada rasdavome. Tardavausi su ja, aš siūlydavau savo kandidatūras, ji – savo, ir rasdavome kompromisą. Jei matydavau, kad prezidentės siūlomas kandidatas geresnis, sutardavome dėl jo, ir atvirkščiai – jei pasirodydavo, kad stipresnis mano siūlomas, jį ir rinkdavomės. Į viešumą kandidatų pavardės nepatekdavo.“

L.Andrikienė, pirmininkavimą URK perėmusi iš bendrapartiečio konservatoriaus Žygimanto Pavilionio, garsėjančio kritika Prezidentui, tikisi, kad situacija jau pagerėjo: „Jei kalbėtume apie praėjusius metus, kai ambasadorių skyrimo procesas buvo beveik sustojęs, priežastis buvo nesutarimai tarp institucijų, kurie buvo eksponuojami ir viešojoje erdvėje. To dabar tikrai nėra. Kai dėl kandidatūros sutaria Prezidentas ir URM, tada ją gauna Seimo URK, ir aš nedelsdama kviečiu uždarą komiteto posėdį jai svarstyti.“

Tad, reikia tikėtis, nepasikartos situacija, kai net tokiose kertinėse ambasadose kaip kad Lietuvos atstovybėje prie ES nuolatinio vadovo nebuvo pusantrų metų, ambasadoje JAV – apie dešimt mėnesių. Dar viena svarbi ambasada – Vokietijoje ambasadoriaus laukė apie aštuonis mėnesius.

Beje, ir pastarąjį mėnesį paskirtų ambasadorių užsilaukta: Japonijoje – nuo pernai rugsėjo pabaigos, Graikijoje – nuo sausio antros pusės. Korėjos Respublikoje ambasada įsteigta pernai rugsėjį, ir ambasadoriaus lig šiol neturėjo.

Konkursas: pasak G.Surplio, konkurso laimėtojas nebūtinai tinka prezidentui ar ministrui, dėl to kartais ir susiklosto patinė situacija. Gal per pradinę apklausą vertėtų atrinkti po keletą kandidatūrų ir jas aptarti su paskyrimo procese dalyvaujančiomis grandimis. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Konkursų burbulai

Nors anksčiau tokių dramų dėl ambasadorių skyrimo kaip šią kadenciją nebuvo, bet sekti ankstesnių valdančiųjų pavyzdžiu tikrai nereikėtų. Kaip yra minėjęs Ž.Pavilionis, dabartiniai valdantieji palikimo gavo arti dešimties ambasadorių vakansijų. Kai kurios jų pagal lig tol įprastas tradicijas laikytos baigiantiems kadenciją politikams, jei jų nelydės sėkmė rinkimuose.

Po dviejų kairiųjų valdymo kadencijų G.Landsbergis į užsienio reikalų ministro postą atėjo turėdamas ambicijų skaidrinti ir depolitizuoti ambasadorių atranką, kad lemtų profesionalumas, o ne asmeninis ar politinis lojalumas tiems, kurie skiria į postą.

Nuo pernai vasario diplomatai, atitinkantys tam tikras sąlygas, tarp kurių – diplomatinis rangas, vadovaujamojo darbo patirtis, darbo diplomatinėje tarnyboje trukmė, rotacijų skaičius, kviečiami dalyvauti atrankoje į laisvas ambasadorių vietas.

Teoriškai gražu ir teisinga. Bet praktiškai į aukščiausias pozicijas teikiami tie kandidatai, kurie yra priimtini užsienio reikalų ministrui ir prezidentui.

„Remiu naują ministro požiūrį į ambasadorių skyrimą. Skelbiamas konkursas, kviečiama teikti paraiškas į ambasadorių vietas, pateikiamas sąrašas valstybių ir kiekvienas nusprendžia, ar nori ten pretenduoti. Į vienas šalis gali būti didelė konkurencija, į kitas – gal tik vienintelis pretendentas. URM atitinkamos struktūros įvertina kandidato tinkamumą ir tada kandidatūra teikiama prezidentui. Jam gali tikti, bet gali ir netikti, tada gali būti siūlomas konkurse buvęs antrasis pagal vertinimą. Manau, URM darbuotojams ši tvarka taip pat labiau prie širdies“, – sako L.Andrikienė.

Beje, URM sako nerenkanti statistinės informacijos, kiek į kurį postą buvo norinčiųjų, bet G.Landsbergis yra pripažinęs, kad į kai kuriuos nebuvo nė vieno.

„Teoriškai gražu ir teisinga. Bet praktiškai į aukščiausias pozicijas teikiami tie kandidatai, kurie yra priimtini užsienio reikalų ministrui ir prezidentui, taigi kandidatų galimybės vertinamos politiniu pritarimu ar nepritarimu. Teisė pretenduoti visiems yra daugiau teorinė, bet praktiškai turbūt nelabai keičia sistemą“, – konkursus į ambasadorių postą vertina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas.

Seimo opozicijos atstovo G.Surplio nuomone, nauja sistema kiek klampina atranką, nes konkursą laimėjęs asmuo paskui nebūtinai tinka Prezidentui ar ministrui, dėl to kartais ir susiklosto patinė situacija. Jo manymu, reikėtų peržiūrėti atrankos į ambasadorius tvarką: „Gal per pradinę apklausą vertėtų atrinkti po keletą kandidatūrų ir jas aptarti su visomis paskyrimo procese dalyvaujančiomis valdžios grandimis. Galėtų būti skelbiamas atviras konkursas, kuriame galėtų dalyvauti žmonės ir iš akademinio pasaulio, ir iš verslo, kitų sričių, kad tai nebūtų vien uždara URM darbuotojų atranka.“

Beje, G.Surplys buvo pateikęs ir įstatymo pataisą, kad būtų nustatyti terminai, per kiek laiko turėtų būti paskirtas ambasadorius. Bet Seimas ją atmetė, motyvuodamas, kad ambasadorių skyrimas – sudėtingas politinis procesas, tad negalima jo varžyti terminais.

Profesionalai: T.Janeliūno manymu, didelėse ir svarbiose mūsų užsienio politikos prasme šalyse ambasadoriai turėtų būti stiprūs diplomatai ar bent jau ekspertai, dirbę užsienio politikos srityje, maža išmanyti tos šalies kultūrą, mokėti tos šalies kalbą. J. Kalinsko / BNS nuotr.

Skirtingi pasirinkimai

„Neabejoju, kad visi kandidatai, kuriuos šiemet išklausėme, bus puikūs mūsų šalies atstovai užsienyje“, – sako Seimo URK pirmininkė L.Andrikienė.

Tačiau jau paskelbti naujausi ambasadorių paskyrimai politiniuose kuluaruose sukėlė kai kurių diskusijų. Abejonių nekelia Ričardo Šlepavičiaus – ligšiolinio ambasadoriaus Italijoje, ilgamečio diplomato, dirbusio ambasadose Rusijoje, Turkijoje, nuolatinėje atstovybėje ES, buvusio generalinio konsulo Karaliaučiuje pasirinkimas: vadovauti naujai įsteigtai ambasadai Pietų Korėjoje, be abejonės, reikia patyrusio diplomato.

Ambasadore Graikijoje paskirta Lina Skerstonaitė URM dirba nuo 1996 m., yra dirbusi ambasadose Ispanijoje ir Argentinoje, iki paskyrimo buvo Rytų kaimynystės politikos departamento direktoriaus pavaduotoja.

„Kada nors visi mes buvome nominuoti į kokį postą pirmą kartą. Negali taip būti, kad ambasadoriumi būtų siūlomas tik tas, kuris juo jau buvo. Jei žmogus atsiskleidė dirbdamas URM ir daug metų atidavė darbui Lietuvos valstybei, yra įgijęs kelių dešimtmečių darbo diplomatinėje tarnyboje stažą, kodėl jam nepasiūlyti ambasadoriaus pozicijos?“ – teigia L.Andrikienė.

TSPMI profesoriaus T.Janeliūno manymu, asmenybių klausimas labai svarbus: „Buvo ambasadorių paskyrimų peršokant labai daug karjeros laiptelių arba politinio pasitikėjimo pagrindu. Tačiau diplomatai, kurie sistemingai kyla karjeros laiptais ir laukia galimybės tapti ambasadoriais, dėl paskyrimų, paremtų neaiškiais kriterijais, jaučiasi įsižeidę. Turėtų būti kuo aiškiau, kokiomis sąlygomis asmenys gali prieiti iki ambasadoriaus posto.“

Nestandartinis visai neturinčio diplomatinės veiklos, bet turinčio 25 metų bendravimo su Japonija patirties Aurelijaus Zyko paskyrimas ambasadoriumi Japonijoje.

„Kodėl tas, kuris iki šiol dirbo akademinėje srityje ir daugybę metų plėtojo ryšius su kuria nors šalimi, negalėtų tapti mūsų šalies ambasadoriumi joje?“ – sako L.Andrikienė.

Prezidento vyriausioji patarėja A.Skaisgirytė taip pat remia tokį ambasadorių parinkimo modelį: „Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, į diplomatinę tarnybą pakviečia akademinės bendruomenės atstovų. Ir praeityje kai kurie Lietuvos atstovai – pavyzdžiui, prie Šventojo Sosto, UNESCO – yra buvę ne karjeros diplomatai, o žinomi kultūros pasaulio veikėjai. Kalbant apie naująjį ambasadorių Japonijoje – jis žinomas japonologas, vertėjas, politikos mokslų daktaras.“

Precedentas dėl ambasadoriaus Japonijoje gana įdomus, ir jis nesako, kad tokių variantų negali būti: kodėl ne, bet tai gali turėti ir rizikų.

G.Surplio nuomone, reikia pasilikti erdvės išimtims: „Ministras nauja tvarka nori įtvirtinti, kad ambasadoriais būtų skiriami išimtinai tik žmonės iš URM, karjeros diplomatai. Nesakau, kad turime rengti grožio konkursus ar darbo atrankas į kiekvieną poziciją, bet tikrai derėtų matyti plačiau nei tik URM karjeros tarnautojai, nes tai papildo diplomatinę tarnybą, suteikia Lietuvai daugiau galimybių šalyje, į kurią ji siunčia ambasadorių.“

A.Zykas – japonologas, moka japonų kalbą, ketverius metus gyveno Japonijoje, išleido apie šią šalį knygą. Jis jau keliolika metų vertėjauja aukščiausio lygio Lietuvos ir Japonijos vizitų metu, tad sako šią virtuvę pažįstantis iš vidaus.

Bet, neoficialiuose pokalbiuose replikuoja kai kurie politikai, stebėti virtuvės šefų darbą ir pačiam gaminti – ne tas pats. Ambasada šalyje, kuri galėtų būti pagrindine Lietuvos partnere Azijoje ir kurioje labai svarbi kiekviena simbolinė detalė, taip pat ir ambasadoriaus įtaka diplomatinei tarnybai, prioritetais skiriasi nuo ambasadų prie UNESCO ar Šventojo Sosto.

Pasak T.Janeliūno, toks pasirinkimas turi ir pranašumų, ir trūkumų. „Vis dėlto didelėse ir svarbiose mūsų užsienio politikos prasme šalyse, manau, ambasadoriai turėtų būti stiprūs diplomatai ar bent jau ekspertai, dirbę užsienio politikos srityje. Tai gali būti žmonės ir iš akademinės srities, bet išmanantys tarptautinius santykius, užsienio politiką. Diplomatinės veiklos laukas gana komplikuotas, subtilus, turintis daug niuansų, kurių neužtenka tiesiog nujausti, tad maža būti geru specialistu, išmanyti tos šalies kultūrą, mokėti tos šalies kalbą“, – mano TSPMI profesorius. Jo vertinimu, precedentas dėl ambasadoriaus Japonijoje gana įdomus, ir jis nesako, kad tokių variantų negali būti: kodėl ne, bet tai gali turėti ir rizikų.

Konsensusas: A.Ažubalis pasakoja, kad jam būnant užsienio reikalų ministru konsensusą su prezidente Dalia Grybauskaite visada rasdavo. I. Gelūno / BNS nuotr.

Svarbu profesionalumas

Beje, A.Zykas su dabar valdančiojoje koalicijoje esančiu Liberalų sąjūdžiu 2020 m. dalyvavo Seimo rinkimuose, bet akivaizdu, kad prie politinių paskyrimų šis atvejis nepriskirtinas. Nors, pasak T.Janeliūno, kai kada ambasadoriaus paskyrimas gali būti ir politinis žingsnis. „Bet apie tai reikia kalbėti atvirai ir paaiškinti, kodėl gali būti vienas ar kitas pasirinkimas. Lino Linkevičiaus ministravimo laikotarpiu, ypač paskutiniais kadencijos metais, paskyrimai sulaukė abejonių, dėl to URM susikūrė profesinė sąjunga, kuri buvo nepatenkinta ministro asmeniniais pasirinkimais“, – primena T.Janeliūnas.

Gal jau praeityje juodasis laikotarpis, kai vidinėse politinėse kovose buvo aukojamos patyrusių diplomatų kandidatūros, o ambasadorių kėdės tuščios būdavo arti metų ar net pusantrų. Tai kenkė Lietuvos interesams ir nepridėjo jai tarptautinio autoriteto. Tiesa, neatmetama tikimybė, kad gal ir diplomatinės atstovybės, į kurias dabar „paketais“ skiriami ambasadoriai, yra ne kertinėmis vadinamose sostinėse, tad ir aistrų dėl jų mažiau.

Bet kokiu atveju gerai, kad iki minimumo sumažėjo tuščių ambasadorių kėdžių, nes, pasak A.Ažubalio, kad ir koks būtų antras asmuo ar laikinai einantis ambasadoriaus pareigas, nepaisant asmeninių jo gebėjimų, jis neatstoja ambasadoriaus. Tarptautinėje erdvėje taip yra susiklostę: ambasadorius turi daug didesnę įtaką ir gali padaryti daug daugiau nei einantysis pareigas laikinai.

Jau ne 1990-ieji, kai, kaip ir kitos jaunos demokratijos šalys, garsėjome diplomatinės patirties neturinčiais ir jauniausiais ambasadoriais. Dabar Lietuva jau turi stiprų diplomatinį korpusą, tad tikrai neturėtų būti problema rasti 51-ai mūsų ambasadai profesionalų vadovą, jei, žinoma, jų atrankos nebebus nei partijų bičiulių karjeros tramplinu, nei vidinių politinių kovų arena.