Memuarų nerašo
„95 metų gimtadienį paminėjau ramiai. Lidutė atnešė labai skanių blynelių su aviečių uogiene. Maloniai praleidome laiką. Nieko labai didelio, nes jau buvau reabilitacijos centre, kur ji kasdien mane lanko“, – šypsosi R. Mieželis, buvęs prezidento Valdo Adamkaus vyriausiasis patarėjas ir, galima sakyti, viso gyvenimo bičiulis ir bendražygis. R. Mieželio kambaryje ant spintelės prie lovos – „Literatūra ir menas“, „Metai“, šūsnis kitų laikraščių ir žurnalų, nes jis atidžiai domisi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Ant palangės knygų krūvelėje – V. Adamkus, Leonidas Donskis, Kazys Saja, Fredericas Beigbederis, „Gorbachev’s Failure in Lithuania“.
Jo paties gyvenimas – ir kaip jo kartos istorijos vadovėlis, ir kaip romanas, – tiek įvykių, kuriuose dalyvauta, tiek šalių skirtinguose kontinentuose gyventa, tokia išskirtinė šešis dešimtmečius trukusi meilės istorija „kol mirtis mus išskirs“ ir prieš aštuonerius metus užsimezgusi bičiulystė su Lidija.
Tačiau, juokiasi R. Mieželis, memuarų jis nerašo, nors jo vaikai skundžiasi, kad nepakankamai žino apie šeimą, ragina parašyti apie ją, sudaryti šeimos medį, kad ir anūkai, proanūkiai žinotų savo šaknis.
Sovietmečiu – į gimtinę
R. Mieželį daug metų matėme šalia V. Adamkaus, kuriam, beje, šį lapkritį sukaks 100 metų. 1997 m., kai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, juos pamenu visur einančius petys petin. Tokie pasitempę, elegantiški, nuolat besišypsantys, papokštaujantys – kitokie nei mūsų politikai ir nei dauguma mūsų, nes anuomet šypsojomės daug mažiau negu dabar.
R. Mieželis prisimena, kaip su žmona Dalia, apsigyvenę bute ketvirtame aukšte Rožių alėjoje, lipdavo laiptais, nes lifto nebuvo, ir vis susitikdavę kaimynų. „Aš kiekvieną kartą sakau: „Labas rytas“ ar „Laba diena“, „Labas vakaras“, „Kaip gyvenate?“ Ir šypsausi. Ir jie po kurio laiko, gal po kokių poros mėnesių, jau visi atsakydavo ir šypsodavosi“, – pasakoja R. Mieželis.
Su žmona Dalia 1997-aisiais jis grįžo į tėvynę po 53-ejų metų emigracijoje (jo šeima Lietuvą buvo priversta palikti 1944-ai-siais). Tačiau jam nebuvo didelio šoko, kaip Lietuva atrodo, nes gyvendamas emigracijoje turėjo labai daug kontaktų su Lietuvos rašytojais, dailininkais, ne kartą ir pats lankėsi tėvynėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia atvykdavo verslo reikalais, bet yra buvęs ir sovietmečiu. Nors sovietai leido važiuoti tik 20 km nuo Vilniaus, pavyko patekti ir į gimtąjį Kauną.
„1967-aisiais suorganizavome Amerikos lietuvių krepšininkų rinktinę. Jos kelionė į Lietuvą buvo pirmoji oficiali lietuvių ekskursija, nes ir VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), ir ALT (Amerikos lietuvių taryba) – svarbios išeivijos politinės organizacijos – sakydavo, kad į sovietų okupuotą Lietuvą gali važiuoti tik pavieniai lietuviai, o ne grupės, mat jei vyksta grupė, tai galėjo pakenkti JAV nepripažinimo Lietuvos okupacijos politikai“, – pasakoja R. Mieželis.
Tačiau, pasak jo, tai buvo netiesa: patys amerikiečiai buvo sudarę vadinamąją „People to People“ programą, prezidentas Dwightas Davidas Eisenhoweris paskirtas garbės pirmininku.
Linksmai: į Lietuvos politinį gyvenimą V. Adamkus ir R. Mieželis atnešė ir amerikietiškų politinių pobūvių tradiciją, kartu smagiai švęsdavo ir savo asmenines sukaktis. Adamkų auksinių vestuvių iškilmėse su A. Adamkiene, 2001 m.; R. Mieželio 90-mečio šventė, 2021 m.
Nors KGB buvo priešingai nusiteikęs šios kelionės atžvilgiu, bet, R. Mieželio žiniomis, Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus ją palaikė. JAV lietuvių krepšinio komanda buvo atvažiavusi ir į Kauną.
Lietuvos sporto organizacija pakvietė vakarienės į „Medžiotojų užeigą“ prie rotušės. „Ten su daug kuo pabendravome. Man teko pasakyti sveikinimo kalbą. Pasakiau, kad nebūkime nei jūs, nei mes, o tegu lieka tik vienas žodis – Lietuva, taip pabrėždamas, kad nesakau „okupuota Lietuva“, o jie – „tarybinė Lietuva“, – prisimena R. Mieželis.
Vis dėlto Kaune žaisti jiems neleido, nes bijota, kad gali kilti politinių demonstracijų. Atvežė į Sporto halę, parodė, kad ten išlietas ledas, neva paruošta ledo rungtynėms, ir jie krepšininkų negali ten priimti. Tačiau buvo sužaista rungtynių Vilniuje ir Druskininkuose.
Vaikystės namai
R. Mieželio vaikystė Kaune susijusi su trejais namais. Jo tėvai iš pradžių nuomojosi butą Maironio gatvėje. Paskui jo tėvas kaip karininkas (jis buvo Kariuomenės teismo pirmininkas, brigados generolas) gavo sklypą už Botanikos sodo, Seniavos kaimo, ir ten pasistatė namą.
Kai atėjo sovietai, jau pirmaisiais metais tą namą nusavino, o Mieželiams leido naudotis nedideliu namuku Kauno pakraštyje, Muravoje.
Nuo pat 1944-ųjų, kai turėjome palikti Lietuvą, mes visą laiką sakėme, kad grįšime ir gyvensime Lietuvoje.
Tačiau, pasakoja R. Mieželis, tai buvo labai laimingas atvejis: „Birželį, kai vyko trėmimai į Sibirą, į mūsų namą Naujojoje Fredoje atvažiavo sunkvežimis su kagėbistais mūsų išvežti į Sibirą. Tačiau name gyveno kagėbistai. Kadangi šie nežinojo mūsų naujo adreso, mums pasisekė.“
Bičiuliai – 77 metus
Kaunietis – ir V. Adamkus, tačiau jųdviejų keliai pirmąkart susikirto Vokietijoje, „Displaced Persons“ stovykloje, skautų susiėjime. Tačiau tai buvo labai trumpas susitikimas, o bičiulystė užsimezgė apie 1949-uosius jau Čikagoje. Būdami studentai, jiedu buvo tarp JAV studijuojančių lietuvių studentų sąjungos steigėjų ir aktyvistų.
R. Mieželio ir V. Adamkaus draugystė trunka arti 80 metų. Į klausimą, ar bičiuliai buvo kada susipykę, R. Mieželis nusijuokė: „Nė karto. Su V. Adamkumi negali susipykti, nes jis yra labai nuoširdus, labai atviras ir labai malonus visais atžvilgiais žmogus.“
Jiedu dar JAV kartu įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. „Politinė veikla man nebuvo nauja. Ilinojaus universitete baigiau verslo administravimą, paskui gavau pakvietimą į Harvardo verslo mokyklą, o ten buvo labai daug politikos. Beje, esu įrašytas į universiteto istorijos garbės knygą tarp geriausių studentų“, – sako R. Mieželis.
Lietuvių studentų sąjungoje įsteigė grupę „Nepriklausomųjų studentų sąjūdis“, surengė suvažiavimą „Tabor Farm“ ir ją pervardijo į Lietuvių studentų „Santarą“. Sambūris sau kėlė du pagrindinius tikslus. Pirma, kovoti su komunizmu visame pasaulyje.
R. Mieželis buvo vienas Jaunimo peticijos Lietuvos laisvės reikalu JAV Vyriausybei 1956 m. organizatorių.
Antras tikslas buvo palaikyti gyvąją lietuvybę, įvairius rašytojus, dailininkus, kurie galbūt nebuvo priimtini visai lietuvių išeivijai Amerikoje, kaip kad Antaną Škėmą, Henriką Nagį, Algimantą Mackų, Julių Kaupą, Liūnę Sutemą, Marių Katiliškį, kuriam, kad išlaikytų šeimą, teko dirbti net duobkasiu.
1957 m. „Santara“ susijungė su akademinio jaunimo organizacija „Šviesa“ ir tapo „Santara-Šviesa“, V. Adamkus ir
R. Mieželis buvo tarp jos steigėjų ir vienų iš aktyviausių narių. Be kita ko, jiedu lig šiol dalyvauja šio sambūrio veikloje. Pernai R. Mieželis dar buvo nuvažiavęs į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Alantoje, tačiau šiemet nevyko dėl užplūdusių karščių.
R. Mieželis kartu su V. Adamkumi dalyvavo ir JAV politiniame gyvenime. Čikagoje jie organizavo Respublikonų partijos lietuvių skyrių, per rinkimų kampanijas važinėjo į Market Parką, kur gyvena daug lietuvių, į pašto dėžutes įmesdavo propagandinių leidinių.
Kai V. Adamkus buvo paskirtas JAV Aplinkos apsaugos agentūros 5-ojo regiono (Vidurio Vakarų), kuris apėmė visus Didžiuosius ežerus, viršininku, jam vadovaujant jie buvo išvalyti, o R. Mieželis visą laiką dalyvaudavo bičiulio inicijuotose programose.
Trumpam V. Adamkaus ir R. Mieželio keliai buvo išsiskyrę, kai R. Mieželio darbovietė – „Container Corporation of America“, kuri gamindavo įvairų popierių ir jo tarą, jį iš Čikagos išsiuntė dirbti į padalinį Kolumbijoje. Ten jis pradėjo nuo kontrolieriaus pareigų ir pakilo iki prezidento. Vėliau ėjo padalinių prezidento pareigas Venesueloje, Argentinoje, Monake, iš kur vadovavo šios įmonės fabrikams Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje.
Bičiuliai, net ir gyvendami toli vienas nuo kito, palaikė ryšius.
Istoriniai įvykiai
Kai V. Adamkus sutiko būti Stasio Lozoraičio prezidento rinkimų kampanijos vadovu, R. Mieželis kartu su jais važinėjo po Žemaitiją, Suvalkiją, kitur.
„S. Lozoraitis pralaimėjo, ką padarysi, Algirdas Brazauskas vis tiek buvo artimesnis Lietuvos lietuviams. Jis irgi buvo vertas prezidento posto, nes, kai prasidėjo ginčas su Maskva, jis užėmė teisingą poziciją – Lietuvos kompartija pasitraukė iš Sovietų Sąjungos komunistų partijos“, – sako R. Mieželis.
Kitus prezidento rinkimus laimėjo V. Adamkus, o R. Mieželis tapo jo vyriausiuoju patarėju. Jis sako, kad per kadenciją šiame poste jam labiausiai įsiminė, kai 2002 m. viršūnių susitikime Prahoje Lietuva gavo kvietimą pradėti stojimo derybas ir prisijungti prie NATO. Paskui į Lietuvą atvyko JAV prezidentas George’as W. Bushas, jį sutiko Vilniaus Rotušės aikštėje, kur jis pasakė istorinę kalbą: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu.“ Įsimintinas įvykis, kai Lietuva Kopenhagoje buvo pakviesta prisijungti prie ES.
Ar dabar, iš laiko distancijos, pagalvoja, kad ką reikėjo daryti kitaip? Kai kas R. Mieželį kritikavo prisidėjus, kad „Mažeikių nafta“ pusvelčiui atiduota JAV bendrovei „Williams“ ar kad leista steigti „Leo LT“.
R. Mieželis sako per viso gyvenimo draugystę su V. Adamkumi nė karto nesusipykę, nes su juo neįmanoma susipykti.
„Mes manėme, kad būtų gerai, jei „Mažeikių naftą“ nupirktų „Williams“, nes jie sakė, kad padės, skirs patarėjų. Aš kurį laiką rėmiau juos, bet paskui jie pažadų netesėjo ir jau ėjau prieš juos, nepalaikiau jų“, – sako R. Mieželis.
Antrą V. Adamkaus kadenciją R. Mieželio prezidento komandoje nebeliko. Pasak jo, pagrindinė priežastis, kad Artūras Zuokas ir jo Centro sąjunga pažadėjo paremti V. Adamkų kaip savo kandidatą, be to, ne visiems tiko, jog R. Mieželis tuo metu jau kovojo, kad „Mažeikių naftos“ neparduotų „Williams“ tokiomis sąlygomis, kokiomis šie norėjo ją nupirkti.
Politika R. Mieželis domėjosi ir toliau. Dabar jis irgi atidžiai stebi, kaip vyksta naujojo premjero Mindaugo Sinkevičiaus skyrimas, kaip formuojama Vyriausybė.
Draugavo šeimomis
R. Mieželis ir V. Adamkus draugavo ir šeimomis, o V. Adamkus net buvo pabrolys Mieželių vestuvėse. „Turėjau visą būrį „Santaros“ žmonių, su kuriais draugavau. Mūsų su Dalia vestuvėse visi buvo pakviesti į pabrolius, tarp jų ir būsimasis prezidentas. Tačiau „Dviračio šou“ padarė atvirkščiai – kad aš buvau V. Adamkaus pabrolys. Jie nelabai norėjo V. Adamkų tiesiai „pjauti“, tai kritikuodavo pasinaudodami Rugelio personažu“, – šypsosi R. Mieželis, tapęs TV politinės satyros laidos prototipu.
Abiejų bičiulių šeimos buvo darnios, jie nevengė ir viešai rodyti dėmesį savo antrosioms pusėms, eidavo susikibę rankomis, kaip pas mus anuomet buvo įprasta tik įsimylėjusiems paaugliams, o vyresnės poros susikibdavo už parankių. 2011-aisiais Dalia Mieželienė ėmė jaustis blogai, Santariškių klinikose jai diagnozavo onkologinę ligą. Gydytojai sakė, kad gali padaryti operaciją ir padarys gerai, tačiau Lietuvoje neturi naujausių chemoterapijos medikamentų. Tad patarė vykti į Ameriką. Juodu išskrido į Ameriką, į labai žinomą vėžio kliniką. Lietuvoje prognozavo, kad greičiausiai jai gyventi beliko pusantrų metų, o išgyveno nuo 2011-ųjų iki 2017-ųjų. Mieželių santuoka truko apie šešis dešimtmečius.
R. Mieželis po žmonos netekties apsisprendė grįžti į Lietuvą, nors anapus Atlanto gyveno ilgiau nei Lietuvoje. „Nuo pat pradžių, 1944-ųjų, kai turėjome palikti Lietuvą, mes visą laiką sakėme, kad grįšime ir gyvensime Lietuvoje. Visą laiką jautėme, kad norime čia grįžti ir čia dalyvauti“, – pabrėžia R. Mieželis.
Vaikai – užatlantėje
R. Mieželio dukra ir sūnus gyvena už Atlanto. „Kai dėl mano darbo persikėlėme į Kolumbiją, abu vaikai dar buvo maži, kokių devynerių ir dešimties metų. Kali mieste buvo labai nedaug lietuvių, koks dvidešimt, daugiau jų buvo Bogotoje, sostinėje. Su vaikais ten nuvažiuodavome, kad susipažintų su kitais vaikais lietuviais, manėme, gal ilgainiui jie susiras lietuvius ir į porą. Tačiau nepavyko nei vienam, nei kitam“, – pasakoja R. Mieželis.
Duktė Gilanda ištekėjo už kolumbiečio, paskui jis pradėjo dirbti R. Mieželio kompanijoje. Vėliau persikėlė į Venesuelą, paskui – į Meksiką, kur labai gerai įsitvirtino. Duktė Meksikoje dabar ir gyvena. Ten ir jos sūnus, dukra, jų anūkai.
R. Mieželio sūnus Raimundas liko gyventi Kolumbijoje, vedė kolumbietę. Jų dukra Madride baigė gerą universitetą, turi gerą darbą. Įsūnis Danielius, kurį gyvendami Kolumbijoje Mieželiai priėmė į savo šeimą, gyvena Lietuvoje, augina sūnų.
Į Lietuvą duktė atvažiuoja retai, bet sūnus – dažnai, nes turi verslą su Baltijos šalimis.
Nauja bičiulystė
Prieš aštuonerius metus R. Mieželio gyvenime atsirado nauja bičiulystė. „Lidija mano gyvenime atsirado 2018-aisiais. Jau buvome susitikę, kai ji dirbo žurnaliste „Respublikoje“, o aš buvau V. Adamkaus komandoje. Paskui tiesiog susitikau ją gatvėje vaikštinėjančią su drauge, prisėdome trise pasikalbėti. Taip užsimezgė draugystė“, – pasakoja R. Mieželis.
Atsinaujinusi pažintis atnešė į jo gyvenimą ir daugybę įdomių renginių, kur kartu su Lidija lankydavosi, malonių pokalbių. Ji išmokė ir naujų dalykų, pavyzdžiui, jos tėviškėje pačiam skinti taip mėgstamus pomidorus ar padėti jai kepti sausainius, ko niekada gyvenime anksčiau nebuvo pats daręs.
„Lidija mane gerai prižiūri, ypač padėjo per pandemiją, kai buvau įkalintas bute – nors ir daug dirbo, kas vakarą atveždavo vakarienę, o paskui kartu valgydavome… susijungę per skaipą kiekvienas savo namuose.“
Sulaukęs 95-erių R. Mieželis – toks pat neprarandantis humoro jausmo ir optimistiškai nusiteikęs.
Paklaustas, ar taip įsivaizdavo, kad po 36-erių nepriklausomybės metų atrodys Lietuva, sako: „Manyčiau, kad Lietuva daug pasiekė per tuos metus, kiek esame laisvi. Negalime skųstis. Mano manymu, visiškai be reikalo čia kai kas dejuoja, kad sunkus gyvenimas ar pan.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)