Po vyro mirties į Islandiją emigravusi našlė: turėjau išvykti dėl vaikų gerovės

Kai prieš penkerius metus mirė Daivos Vėliuvienės vyras, ji buvo sutrikusi, nebežinojo, kaip toliau tvarkytis su savo gyvenimu. Kaip auginti du mokykloje besimokančius vaikus ir išlaikyti ūkį. Visą gyvenimą save vadinusi patriote, ji niekada negalvojo, kad galėtų išvažiuoti. Buvo  labai sunku – laidoje ne kartą prisipažins Daiva, savo sprendimą emigruoti pavadinusi bandymu prasiblaškyti po skaudžios netekties. „Reikėjo užsimiršti, atsidurti naujoje aplinkoje“, – sako ji. Daivos istorija ir gražiausi Islandijos vaizdai „Emigrantuose“ – jau antradienio vakarą 19:30 val. per LRT televiziją.

Dėl savęs vienos niekada to nebūčiau padariusi, man užteko ir to minimumo, kurį gaudavau. Tačiau jaučiau, kad esu atsakinga už vaikus. Turėjau išvykti dėl vaikų gerovės.

Šiuo metu D. Vėliuvienės namai – Islandijos sostinė Reikjavikas. Savo emigraciją moteris vadina ramybės ieškojimu. Tai buvo savotiški vaistai nuo liūdesio, kurį kėlė namų sienos. Visą gyvenimą kaime Šilalės rajone praleidusiai Daiva ten buvo saugu, tad iš pradžių ji bijojo ką nors keisti. Labiausiai dėl to, kad jautėsi per sena naujovėms ir nemokėjo jokios užsienio kalbos, išskyrus rusų. Daiva galvojo, jog yra netinkama keisti darbą, ko nors naujo mokytis, moteris buvo linkusi save nurašyti.

Tačiau jos vaikai ragino nestovėti vietoje. Daug kartų atsispyrusi draugės įkalbinėjimams išvykti, po vyro mirties į šį pasiūlymą pažiūrėjo kitomis akimis. „Dėl savęs vienos niekada to nebūčiau padariusi, man užteko ir to minimumo, kurį gaudavau. Tačiau jaučiau, kad esu atsakinga už vaikus. Turėjau išvykti dėl vaikų gerovės“, – prisipažįsta Daiva.

Per keturias savaites išpardavusi visą ūkį moteris išvyko į Islandiją. „Jeigu būčiau ilgai mąsčius, aš galbūt ir nebūčiau išvažiavus“, – sako Daiva. O ir liūdėti dėl Lietuvoje paliktų vaikų nebuvo kada – Daiva tikina, jog į Islandiją atvažiavo užsidirbti, tad tik atvykus susirado valytojos darbą ir taip įsitraukė į nesibaigiančią rutiną. Moteris džiaugiasi: Islandijoje nesvarbu, ar tu valytojas, ar vadybininkas, – visi darbuotojai traktuojami vienodai.

„Valymas yra mano aistra“, – sako Daiva, kasdien į darbą einanti su plačia šypsena ir dideliu užsidegimu. Vadovai mato jos atsidavimą, todėl vis stengiasi palepinti. Anksčiau save laikiusi sena, 55-erių moteris dabar didžiuojasi savimi. Ir ragina visas bendraamžes savęs nenurašyti. Įmonės, kurią tvarko Daiva, darbuotojai gerbia moterį, kadangi ji vyresnė už daugelį čia dirbančių. Daiva nedrįsta spėlioti, kiek laiko dar praleis Islandijoje, nes vos pradėjusi kalbėti apie gimtinę, susigraudina. „Labai pasiilgstu namų“, – sako ji.