"Nebėra mūsų Vytuko", – apie amžinybėn iškeliavusį tapytoją, fotografą Vytautą Tamoliūną sako draugai. Pusantrų metų su vėžiu kovojusį kaunietį menininką jo bičiuliai prisimena itin šviesiai.
Idėjų – dešimčiai metų
"Sakoma, kai žmogus iškeliauja Anapilin, negalima blogai apie jį atsiliepti. O apie Vytulį ir norint nebūtų ką blogo pasakyti", – tikino dailininkas Simonas Gutauskas. Puikus draugas, reaguojantis į kiekvieną bičiulių prašymą, kantrus, idealus bendraujant, visų laukiamas ir mylimas – tokiais epitetais dailininką apibūdina bičiuliai. Kiti priduria – žmogus, kupinas meilės gyvenimui.
"Atiduočiau dešinę ranką, kad leistų dar pagyventi", – draugams buvo išsitaręs menininkas. Su jais dalydavosi kūrybiniais sumanymais, kurių, anot pašnekovų, turėjo dešimčiai metų į priekį. "Idėjų Vytautas turėjo labai daug – fotografavo menininkus, jų šeimas, išeinantį Kauną. Paliko ne tik drobes, bet ir didelį nuotraukų archyvą. Dabar su atžalomis jį tvarkysime", – sakė 54-erių Anapilin iškeliavusio V.Tamoliūno našlė, menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė.
Prieš keletą dienų moteris grįžo iš šeimos sodybos Plokščiuose, Šakių rajone. Čia ji išliejo susikaupusį netekties liūdesį. "Kaime buvo labai gerai. Galėjau vaikščioti apsiverkusi, užtinusiomis akimis – nieko nereikėjo gėdytis", – atsiduso moteris.
Tamoliūnus Plokščiuose dažnai aplankydavo Vytauto kolegos menininkai. Su Simonu Gutausku, Feliksu Bulaka, Jūračiu Zalensu Vytautas eidavo žvejoti į Nemuną. Ten jie turėjo neišduodamą žvejybos vietą – Karšyną. V.Tamoliūnas buvo ir dailininkų žvejų parodų "Vienam gale…", "Vytautų parodų" organizatorius.
"Gilus žmogus, visokiomis temomis buvo galima su juo diskutuoti. Be to, nemokėjo pykti. Jei kas nepatikdavo – patylėdavo, pakikendavo, ir viskas. Pasikalbėdavome ir apie žvejybą, ir apie tikėjimą, menus", – prisimena S.Gutauskas.
Užverstas juodas puslapis
R.Tamoliūnienė prisiminė ir juodąjį menininko gyvenimo puslapį. "Buvo laikas, kai Vytautas daug gėrė. Vadinamuoju Stepžukio (buvusio Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo – aut. past.) laikotarpiu jį, kaip ir Rimvydą Jankauską-Kampą, Raimundą Mikšį-Šniūrą dažnai galėjai sutikti kavinėje. Ir su Gintaru Patacku Laisvės alėjoje pasėdėdavo. Supratau, kad Vytautą gali ištikti Kampo likimas – toks talentingas menininkas buvo, o save alkoholiu pražudė. Stengiausi vyrą ištraukti iš to liūno", – prisipažino moteris. Ne kartą į Priklausomybės ligų centrą vyrą lydėjusi R.Tamoliūnienė prisimena: Tėvas Stanislovas Paberžėje kažkokiu stebuklingu būdu Vytautą nuo gėrimo atkalbėjo. Grįžęs iš Paberžės, dailininkas metė gerti.
"Po to, kai 1997 m. po širdies operacijos palaidojom savo jaunėlę Teresėlę, pasikeitė ir Vytautas, ir jo kūryba. Ji išskaidrėjo, išsigrynino, perėjo į kitą stilių, – pasakojo R.Tamoliūnienė. – Tada ir brūkšneliai jo kūriniuose atsirado. Dažnai žmonės neatskiria, kad ankstesniojo periodo ir vėlesnės Vytauto drobės tapytos to paties žmogaus."
V.Tamoliūno kūriniuose atsirado ir religinės tematikos bruožų – gimė tapybos kūrinių ciklas "Pamąstymai apie Kryžių", vėliau – "Vandenys" ir pievos, pievos. "Vytautas netgi norėjo numirti per Žolinę. Sakydavo: "Tiek pievų pritapiau – mane galėtų pasiimti per Žolinę." Tačiau išėjo anksčiau. Per Žolinę bus Vytauto ketvirtynos", – planavo R.Tamoliūnienė.
Nuotraukose buvo ironiškas
Prieš gerą dešimtmetį Vytautas ėmėsi meninės fotografijos. Jo sukurti Kauno menininkų, jų šeimų portretai, surengtos fotografijų parodos sulaukė gerų kritikų vertinimų. "Fotografijoje jis atskleidė ironiškąją savo pusę. Gan kritišką, aštrią. Tapyboje jis viską minkštino, harmonizavo. Šiais laikais visa, kas drastiška, vertinama kaip labiau paveiku, modernu. O jis ėjo link tyliojo savęs", – pastebėjo poetė, eseistė Dovilė Zelčiūtė. Moteris sakė savo namuose kasdien besidžiaugianti šviesa ir ramybe, sklindančia iš Vytauto jai dovanotų drobių.
Artima V.Tamoliūno bičiulė prisiminė sudėtingą menininko kelionę į Vokietiją. Pavasarį, smarkiai nusilpus sveikatai, Vytautas pats važiavo į Hiutenfeldą, po čia vykusios parodos nusikabinti ir parsivežti savo paveikslų. "Hiutenfelde iš automobilio išlipo juodas nuo skausmo, dvigubai ištinusia koja. Buvo nepaprastai kantrus – įsimeta tabletę nuo skausmo, ir eina sukandęs dantis. Jam magėjo pačiam parsivežti savo kūrinius. Iki paskutinio momento jis įtikinėjo save – aš pats, aš galiu", – prisiminė D.Zelčiūtė.
"Vytauto išėjimas buvo labai sunkus. Akyse matėsi, kaip žmogus senka. Kai pritrūko jėgų tapyti stovint, jis prie drobės pasistatydavo kėdę. Paskui jau pertraukas reikėjo daryti, kad pagulėtų", – pasakojo fotomenininkas R.Rakauskas.
D.Zelčiūtė prisiminė su V.Tamoliūnu daug diskutuodavusi apie tikėjimo tiesas. "Jis buvo prisiekęs katalikas gerąja prasme, keliavo turbūt į visas piligrimines keliones Europoje. Vytautas, kažkada pats perėjęs ieškojimų etapą, man sakydavo: į jokias indijas nevažiuok, katalikybė yra tikriausias dalykas, – šyptelėjo D.Zelčiūtė. – Aš tikindavau: jei nuvyksiu į Indiją, netapsiu induiste ar budiste. Jis net kategoriškai bandydavo atkalbėti, sakydavo, kad reikia važiuoti į Lurdą, Taize vienuolyną Prancūzijoje."
Poetė sakė besižavinti Vytauto ištikimybe pasirinktam dvasiniam keliui. "Nors paskutinėmis dienomis ir buvo abejonių – o kas po to? Sakydavo: juk niekas nežino, kaip viskas toje karalystėje yra", – prisiminė dailininko bičiulė.
Surengs kūrybos parodą
Draugai pasakoja V.Tamoliūną buvus gerą tėvą atžaloms – žurnalistei Vitai, studentei Gabrielei, moksleiviui Laurynui. "Gabrielė šiemet įstojo į tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete – seks tėvo pėdomis. Tėvas laukė nesulaukė rezultatų, bet dukra jį ramino, kad jos rezultatai geri, tikrai įstos. Taip ir įvyko", – džiaugėsi R.Tamoliūnienė.
Iš Plokščių sugrįžusi į Kauną ji pirmiausia užsuko į Vytauto studija tapusį jo darbo kabinetą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Fotografu dirbęs menininkas laisvu laiku čia ir tapydavo. "Reikės visus Vytauto darbus parsivežti. Tik nežinau, kur reikės dėti – bute visos drobės vargiai tilps", – svarstė R.Tamoliūnienė.
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, tapytojas Gintautas Vaičys žadėjo surengti pomirtinę V.Tamoliūno parodą. "Dėl laiko ir vietos dar nesame apsisprendę. Galbūt tokia paroda tiktų mirties metinėms. Ir kūrinius būtų galima kruopščiau atrinkti. Nežinau, kokioje parodų salėje ji būtų eksponuojama, tačiau tikrai Kaune – čia daugiausiai jo kūrybos gerbėjų", – tvirtino G.Vaičys.
Apie dailininko atminimo įamžinimą svarsto ir R.Tamoliūnienė. "Vytautas juokais prašydavo, kad Plokščiuose kada nors surengčiau jo vardo plenerą. Kartais rimtai susimąstau – galbūt vertėtų", – balsu svarstė moteris.
V.Tamoliūno biografijos faktai:
1955 m. balandžio 17 d. gimė Telšiuose.
1979 m. Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume įgijo dailininko-apipavidalintojo diplomą.
1999 m. dailininkui įteiktas publikos simpatijų prizas "Geriausio metų kūrinio parodoje" (Kauno paveikslų galerija).
Nuo 2001 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 2005 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
2001 m. V.Tamoliūnui skirtos Vokietijos Švalenbergo miesto ir Vokietijos "Kunstlerhaus Cuxhaven" stipendijos.
Surengė per 60 personalinių parodų.
Mirė Kaune 2009 m. liepos 15 d.
Kolegos apie V.Tamoliūno kūrybą
G.Vaičys: "Vytautas atmintyje išliks su savo žolėmis, nuoširdžia, paprasta, bet profesionalia tapyba. Jis neturėjo ambicijų savo kūriniais pakeisti meno raidos. Jo paveikslai skirti žmonėms. O savo kūrybos gerbėjų Vytautas turėjo labai daug."
S.Gutauskas: "Niekam nepataikavo. Darė, kaip "dūšia" liepė. Sąžiningai tapė savo smilgeles. Už tai aš jį gerbiu."
Fotomenininkas Romualdas Požerskis: "Į fotografiją V.Tamoliūnas atėjo jau subrendęs menininkas. Labai stipri buvo Vytauto paroda "Kauno menininkų šeimos". Jis matė ne tik formą, šviesą, bet, kas labai reta tarp dailininkų, jautė ir fotografuojamųjų psichologinę būseną, perteikė jų santykius. Menininkai fotografuodami dažnai kuria dizainiškus darbus – natiurmortus, peizažus. O Vytautas fotografavo žmogų, jo psichologiją. Fotografas tam turi būti pribrendęs. Ir į Lietuvos fotomenininkų sąjungą jis buvo priimtas ne kaip prijaučiantis fotografijai – šioje srityje buvo tikras kūrėjas."
R.Rakauskas: "Per vienos Vytauto fotografijų parodos atidarymą neatsargiai mestelėjau, kad man Tamoliūnas tapytojas atrodo vertingesnis nei fotografas. Vytautas dėl to buvo ant manęs pyktelėjęs. Pasaulio mastu tie Vytauto brūkšneliai gal ir nebuvo originalūs, bet Lietuvos tapyboje jis išsiskyrė. O fotografijoje jis pasiekė aukšto meistriškumo, bet meistriškai fotografuojančiųjų juk daug. Manau, ir pats Vytautas savo tapybą labiau nei fotografiją vertino. Juk kai pajuto, kad mažai sveikatos likę, grįžo prie tapybos."
Naujausi komentarai