Kauno pilies pašonėje praėjusio penktadienio vakarą atgijo Justino Marcinkevičiaus drama "Katedra". Vytauto Rumšo režisuotas spektaklis šiemet įtrauktas į Pažaislio muzikos festivalio programą ir skirtas Valstybės dienai paminėti.

Dangų trumpam aptraukę debesys išspaudė vos kelis lašus – nuplovė dulkes nuo medinės pakylos. Tie, kuriems neliko sėdimų vietų, iš rankinių traukė polietileninius maišelius ir ieškojo sausesnio žolės lopinėlio Kauno pilies šlaituose. Įvertinti V.Rumšo darbo atskubėjo šimtai smalsuolių: miesto savivaldybės, LR Vyriausybės atstovų, menininkų, studentų ir garbaus amžiaus miestiečių.

"Ne uraganai, ne karai sugriauna mūsų katedras. Mes patys", – ištrauka iš J.Marcinkevičiaus dramos spektaklio pradžią skelbė vakaro vedėjas Vilius Kaminskas.

Sulig jo žodžiais pasigirdo muzikos garsai, riedančiame vežime klegėjo būrelis persirengėlių. Nei žirgų, nei batalinių scenų čia nebuvo – drama vyko aktorių viduje. Ant scenos nuolat liepsnojo deglai, šalia jų pastatytas dubuo su vandeniu, kurį kaip skiestą degtinę gėrė pagrindinį spektaklio herojų Lauryną Stuoką-Gucevičių įkūnijęs Vytautas Rumšas jaunesnysis su bičiuliais. Juo buvo šventinama ir pirmoji katedros kolona. Prieš spektaklį V.Rumšas prasitarė, kad jo komanda bus laiminga, jei pavyks sujaudinti žiūrovų širdis. Režisieriaus lūkesčiai pasiteisino. Spektaklio pabaigoje suskambus Maironio "Lietuva brangi", dangų išraižė įspūdingi fejerverkai. Didžioji dalis susirinkusiųjų, pakilę nuo žemės, susikibo rankomis ir pašnibždomis dalijo komplimentus V.Rumšui ir būriui aktorių.

"Žodžiais sunku apsakyti būseną po šio reginio", – kopdama kalnu šauniai praleistu vakaru džiaugėsi porelė studentų.