V. Šustauskas atskleidė savo jautriąją pusę

Tačiau šį vakarą laidoje „Legendinės legendos“ atsiskleis visai kita V. Šustausko asmenybės pusė. Tai – jautrus, romantiškas, paprastas, istorijų iš savo nuotykių kupino gyvenimo nepritrūkstantis žmogus.

Apie meilę su V. Šustausku nesunku kalbėti. Jo gyvenimiška patirtis leidžia viską vertinti žmogiškai, bet labai teisingai: „Meilė yra pagarba, kai vienas kitą supranti, gerbi. Ne tai, kad porą naktų pamiegojai ir dingsta ta meilė. Kai pasiilgsti. Nors ryte mateisi, o vakare jau lauki. Kartais nieko nekalbi, bet matai, kad šmėžuoja žmogus kambaryje ir tau gera.“ Paklaustas, ar dažnai sako „myliu“, Vytautas neslepia, jog tikrai negaili šio žodžio savo gyvenimo moteriai.

Meilė yra pagarba, kai vienas kitą supranti, gerbi. Ne tai, kad porą naktų pamiegojai ir dingsta ta meilė. Kai pasiilgsti.

Laidos vedėjai Orestas ir Džilda Vaigauskai liko sužavėti, koks malonus ir paprastas žmogus yra V. Šustauskas. Prisiklausę istorijų apie laikus, kai V. Šustauskas buvo jūreivis ir po keletą mėnesių plaukiojo jūra, laidos vedėjai pripažino, kad kai kurios buvusio jūreivio istorijos eteriui net per riebios, todėl žiūrovai išgirs tik keletą – apie muštynes, moteris, „kabakus“: „Būdavo, kad jau kaukdavom. Prieidavom prie bazių, pamatydavom moteris ir jau rėkdavom, – apie gyvenimą jūroje be moterų pasakojo Vytautas, – Sovietiniais laikais apie politiką jūreiviai negalėjo kalbėti, tai vis apie bobas – kieno karšta, kieno šalta. Visi pripasakodavo, o kiek ten tiesos, tai neaišku“.

Vytautas sako, kad politikoje jis jau daugiau nei 30 metų. Orestui su Džilda vos pavyko sulaukti Vytauto, grįžtančio iš mitingo prie Seimo. „Pirmą savo kalbą 1989 m. Rotušės aikštėj rėžiau“, – prisimena V. Šustauskas. Puikiai pamena jis ir tą karą, kai tapo Kauno meru: „Meru kai tapau, galvoju – durnius. Dokumentų krūvos, rūkau, skaitau ten viską, pasirašinėju. Jau kažkaip galvoju, turbūt vakaras, baigiasi darbo diena. Pasižiūriu – dar tik pusantros valandos praėjo“, – juokiasi politikas, prisiminęs pirmąsias dienas mero kėdėje. Tačiau dokumentų krūvos nesugadino jo ūpo daryti gerus darbus Kaunui, kuriuos pats gali vardinti ilgai ir su pasididžiavimu. Vytautas su meile cituoja lietuvių literatūros klasiko Vaižganto žodžius: „Murzinas, apsisnargliavęs, bet jis – mano lietuvis“.

Ne mažiau V. Šustauskas didžiuojasi ir tais metais, kai jam teko mokytojauti profesinėje mokykloje. Iki šiol prisimena chuliganą Pocių, kurį ne tik apgynė nuo kito mokytojo, bet ir pagyrė atėjusiai mamai.