Šiuo metu galerija „Meno parkas“ neprimena parodinės erdvės. Patekęs į ją, pasijunti lyg apkasuose arba didžiuliame melioracijos griovyje.
Visą galerijos erdvę okupavo ir ją neatpažįstamai pakeitė kauniečio "postarsininko" (postmodernųjį meną – akcijas, performansus – propaguojančios menininkų grupės nario – aut. past.) Česlovo Lukensko instaliacija „Traumozeris.“
Iš keturių didžiulių molio kalnų, kuriems sulipdyti prireikė 15 tonų pakaunės molio, kyšo nutraukti vamzdžiai, kabeliai ir neaiškios kilmės konstrukcijos. „Tai simbolizuoja melioracijos nugriautas lietuviškas sodybas. Bet gali simbolizuoti ir nutrauktas galūnes. Visi tie kabeliai, vamzdžiai – tai simbolinės kraujagyslės, sausgyslės. Kažkas buldozeriu, o gal – „traumozeriu“ – pervažiavo per žmonių gyvenimus, per Lietuvą, kolektyvinėje tautos atmintyje palikdamas gilias traumas“, – sakė menininkas. Ir paaiškino savo sukurto naujadaro reikšmę: „traumozeris“ – objektas, sukeliantis traumas.
Ant sienos menininkas surašė su senosiomis kaimo sodybomis suaugusius žodžius: „abrozdai“, „akuliorai“, „gazietos“, „razbaininkas“, „stribas“. „Tie žodžiai man – tarsi atminties stalčiai, pilni dokumentacijos“, – prisipažino menininkas. Iš vaikystės jis ryškiai prisimena vaizdą su melioracijos griaunama tėvų sodyba. „Mūsų šaknis kapojo ne tik masiniai trėmimai, deportacijos, partizanų žudymai ir išniekinimai, istorijos perrašymas, bet ir kaimo sodybų naikinimas. Ir toks drastiškas, kai be atodairos rauti ąžuolai, obelys su nunokusiais vaisiais, griauti iš kartos į kartą gyventi namai. Juk melioraciją buvo galima tiesti apeinant sodybas“, – pastebėjo Č.Lukenskas.
„Traumozerį“ jis su šešiais pagalbininkais lipdė savaitę. Į instaliacijos atidarymą susirinkusi publika lietė dar neišdžiūvusį molį – kūrinys baigtas lipdyti likus vos 20 minučių iki atidarymo. „Titaniškas darbas“, – stebėjosi kai kurie žiūrovai
Č.Lukenskas sulaukė daugiau nei panašioms ceremonijoms įprasta sveikinimų – „Traumozerio“ atidarymas sutapo su menininko 50-mečio jubiliejumi. Po ceremonijos jis su bičiuliais sėdo į automobilį ir išrūko švęsti jubiliejaus į sodybą Ukmergės rajone.
Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė:
„Č.Lukenskas yra vienas iš nedaugelio šiandienos Kauno menininkų, kuris ieško ir drįsta eiti prieš srovę – kurti ne pusinį ar kompromisinį meną, bet grupės „Post Ars“ laikų vertą dalyką. Jau vien dėl to kaip menininkas jis yra labai gerbtinas. Tai yra nepraktiška, sunku, beprotiška. Tokio meno kauniečiai nebekuria. Jei reikėtų pasakyti, kas yra dabartinis Kauno menas, reikėtų gerai parinkti žodžius, kad nepasakyčiau, jog tai yra absoliučios salonėjimo, prisitaikymo prie pirkėjo ir vidutinio skonio tendencijos. Tokie menai irgi gali būti, bet jie nelemia meninio vyksmo ir ateities – jie velkasi paskui.
Č.Lukensko kūryba primena 1991-1993 m., kai „Post Arsas“ darydavo savo beprotiškas akcijas mieste ir už jo ribų.
Tačiau keistas yra instaliacijos atidaryme minėtas kūrinio taikymas prie Lietuvos tūkstantmečio. Tokios oficiozinės temos ir įvykiai, kaip kažkokios datos minėjimas, negali turėti nieko bendra su tikro menininko kūryba.
Naujausi komentarai